R. Cantalamessa: Dievas džiaugiasi, kai jį vadiname tėvu

Pirmoje meditacijoje prieš savaitę kalbėjęs apie Dievo tėvystę ir per Kristų mums suteiktą buvimo Dievo vaikais dovaną, šį kartą pamokslininkas į tą patį tėvystės ir sūnystės slėpinį pažvelgė iš Tėvo, tai yra Dievo, pusės.

Kai tariame „Aba, Tėve“ arba kai svarstome šių žodžių prasmę, paprastai galvojame tik apie tai, ką šie žodžiai reiškia juos tariančiam asmeniui, ką jie reiškia mums, sakė kardinolas. Vargu ar kada susimąstome, ką jie reiškia Dievui, kai jis girdi, kad jo vaikai į jį kreipiasi „Tėve“. Šiuos jausmus tikriausiai geriau supranta tas žmogus, kuris yra patyręs tėvystės džiaugsmą, kuriam žinomas tas jausmas, kai vaikas jį pavadina tėčiu. Pasak pamokslininko, Jėzus tai žinojo, todėl dažnai vadino Dievą „Aba“. Jis ir mus moko to paties. Vadindami Dievą tėvu, suteikiame jam nepaprastą ir nepakartojamą džiaugsmą – tėvystės džiaugsmą.

Tačiau nei suvokti savo sūnystės slėpinio, nei Dievo vadinti tėvu mes negalėtume be Šventosios Dvasios. Ji ateina į pagalbą mūsų silpnumui, pripildo mūsų žodžius ir atodūsius Dievo troškimo. Dvasia tampa mūsų silpnos maldos stiprybe, mūsų maldos siela. Ji palaisto tai, kas išdeginta, kaip sakome jos garbei skirtoje sekvencijoje.

Šventosios Dvasios lydimi savo sūnystės ir Dievo tėvystės slėpinį mes išgyvename tikinčiųjų bendruomenėje, keliaudami kartu su kitais. Šventosios Dvasios palydėjimo poreikis ypač akivaizdus Bažnyčiai pradėjus sinodinę kelionę. Kardinolas R. Cantalamessa priminė Lotynų Bažnyčios lobyne nuo seno turimą giesmę „Veni Creator Spiritus“. Šioje giesmėje girdime tikėjimą, pasitikėjimą ir karštą Dvasios troškimą, kurį jautė prieš mus ją giedojusios kartos. Ir dabar, kai ją gieda net ir labai mažas tikinčiųjų būrys, jam pritaria didysis choras, kuris yra šventųjų bendrystė. (jm / Vatican News)