Popiežius emeritas: gėda, liūdesys, prašymas atleisti
Tuoj pat po ataskaitos paskelbimo buvo pranešta, kad Benediktas XVI, susipažinęs su ataskaita, paaiškins joje minimus su jo vadovavimo arkivyskupijai laikotarpiu susijusius faktus. Šį antradienį Vatikane buvo paskelbtas vasario 6 d. pasirašytas popiežiaus emerito laiškas. Kaip laiško priedas skelbiama teisininkų parengta pažyma, kuri pateikia su Josepho Ratzingerio vadovavimu arkivyskupijai susijusių ataskaitoje minimų faktų analizę ir paaiškina, kad nė vienu atveju jis nedangstė nepilnamečių išnaudojimu kaltinamų kunigų.
Savo laiške Benediktas XVI visų pirma rašo, kad, nors Miuncheno ir Freizingo arkivyskupijai vadovavo tik mažiau nei penkerius metus, jis jaučia labai artimą ryšį su šia arkivyskupija, kaip ir su savo tėvyne. Jis taip pat reiškia padėką talkininkams, kurie parengė išsamų atsakymą, skirtą ataskaitą parengusiai Miuncheno advokatų kontorai.
Popiežius emeritas savo laiške apgailestauja dėl nesusipratimų sukėlusios klaidos, susijusios su jo dalyvavimu viename 1980 m. vyskupijos vadovybės posėdyje. Ta klaida nebuvo tyčinė, dėl to jį labai įskaudino, kad tas apsirikimas buvo panaudotas siekiant sukelti abejonių jo gera valia ir netgi jį apkaltinti melagyste. Popiežius emeritas rašo, kad jis sulaukė ir daugybės pasitikėjimo užtikrinimų. Jis ypatingai dėkingas už pasitikėjimą, paramą ir maldas, kurių sulaukė iš popiežius Pranciškus.
Popiežius emeritas prisipažįsta, kad jį visada labai jaudina ta akimirka, kai švęsdami Mišias, per kurias Viešpats mums dovanoja savo žodį ir save patį, jų pradžioje išpažįstame savo kaltes ir prašome atleidimo, kai maldaujame, kad Dievas mums atleistų mūsų kaltę, mūsų didžią kaltę, kad būtų mums gailestingas, nes esame kalti, labai kalti. „Mane guodžia tai, kad Viešpats atleidžia, kad ir kokia didelė būtų mano kaltė. Jis man atleidžia, jei nieko nuo jo neslepiu ir nuoširdžiai noriu keistis“, – rašo Benediktas XVI.
„Per visus susitikimus su kunigų seksualinių nusikaltimų aukomis, ypač per apaštališkąsias keliones, žvelgiau tiesiai į akis žmonėms, kurie nukentėjo nuo tos didžios kaltės, ir išmokau suprasti, kad mes tampame jos bendrininkais, kai šios kaltės nepaisome arba kai su reikiamu ryžtu ir atsakomybe nesprendžiame jos pasekmių, kaip dažnai atsitikdavo ir tebeatsitinka“, – rašo popiežius emeritas. „Kaip ir per tuos susitikimus, dar kartą visiems nukentėjusiems sakau, kad man labai gėda, kad liūdžiu ir nuoširdžiai prašau atleidimo. Katalikų Bažnyčioje man teko didelė atsakomybė. Juo labiau liūdžiu dėl išnaudojimų ir klaidų, įvykusių tuo metu ir ten, kur man buvo patikėta vadovavimo atsakomybė. Kiekvienas seksualinio smurto atvejis yra baisus ir neatitaisomas. Prievartos aukoms reiškiu gilią užuojautą ir apgailestauju dėl kiekvieno atvejo.“
„Jau greit man teks stoti prieš didįjį mano gyvenimo teisėją. Nors, žvelgdamas į savo ilgą gyvenimą, dėl daug ko turiu bijoti, vis dėlto esu laimingas, nes tvirtai tikiu, kad Viešpats yra ne tik teisingas teisėjas, bet ir draugas bei brolis, kuris jau kentėjo dėl mano trūkumų. Todėl jis, būdamas teisėjas, yra ir mano gynėjas. Artėjant teismo valandai man tampa aišku, kokia malonė yra būti krikščioniu. Būdamas krikščionis pažįstu savo gyvenimo teisėją, dar labiau – žinau, kad jis yra mano bičiulis, ir galiu drąsiai žengti pro tamsias mirties duris.“ (jm / Vatican News)
