Romos kurijos reforma. Kas pasikeitė? Kas dar keisis?
Įsigaliojus apaštališkajai konstitucijai „Praedicate Evangelium“ užsibaigs daugiau kaip devynerius metus trukęs kurijos reformos procesas, prasidėjęs 2013 m. pavasarį, dar prieš popiežių Pranciškų išrinkusią konklavą. Kaip tik tuo metu, per kardinolų susitikimus, vykusius besirengiant naujo popiežiaus rinkimams, buvo keliamas ir kurijos reformos klausimas, kad Šventojo Sosto institucijos geriau tarnautų Bažnyčiai kintančiame pasaulyje. Netrukus po išrinkimo popiežius Pranciškus oficialiai pradėjo reformos procesą, įsteigdamas Kardinolų tarybą, kurios viena pagrindinių užduočių ir buvo parengti naują konstituciją, kuri pakeistų prieš tris su puse dešimtmečio Jono Pauliaus II paskelbtą konstituciją „Pastor bonus“.
Kovo 19 d. paskelbta apaštališkoji konstitucija „Praedicate Evangelium“ – tai gana ilgas juridinis dokumentas, kurį sudaro 10 skyrių ir 250 straipsnių. Pirmuosiuose trijuose skyriuose kalbama apie pačios reformos tikslus ir apie principus, kuriais vadovaujasi Romos kurija, tarnaudama visai Bažnyčiai ir padėdama popiežiui vykdyti Romos vyskupo pašaukimą. Ketvirtasis skyrius kalba apie Valstybės sekretoriatą – pagrindinę popiežiui talkinančią Šventojo Sosto instituciją. Penktasis pateikia naują dikasterijų struktūrą. Nuo dabar visos pagrindinės Šventojo Sosto institucijos bus vadinamos dikasterijomis. Šis terminas pakeičia iki šiol vartotus kongregacijų ir popiežiškųjų tarybų pavadinimus. Tokių dikasterijų yra šešiolika: Evangelizacijos, Tikėjimo mokymo, Tarnavimo artimo meilei, Rytų Bažnyčių, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos, Šventųjų skelbimo, Vyskupų, Dvasininkijos, Pašvęstojo gyvenimo, Pasauliečių, šeimos ir gyvybės, Krikščionių vienybės, Tarpreliginio dialogo, Kultūros ir Ugdymo, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai, Teisės tekstų, Komunikacijos.
Dauguma dikasterijų vykdys tas pačias funkcijas, kurais iki šiol vykdė atitinkamos kongregacijos ir popiežiškosios tarybos. Kai kurios naujos buvo įkurtos jau per pastaruosius metus, vykstant reformai. Kelios kitos bus pertvarkytos artimiausiu metu iki konstitucijos įsigaliojimo. Tarp pastarųjų yra Kultūros ir ugdymo dikasterija, kuri sujungs į vieną iki šiol savarankiškai veikusias Katalikiškojo ugdymo kongregaciją ir Popiežiškąją kultūros tarybą. Bus įkurta ir nauja Evangelizacijos dikasterija, į kurią bus sujungtos iki šiol buvusios savarankiškos Tautų evangelizavimo kongregacija ir Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba. Naująją dikasteriją sudarys du skyriai – vienas atsakingas už naująsias Bažnyčias misijų šalyse, kitas atsakingas už Evangelijos skelbimą tradiciškai krikščioniškame sekuliarizuotame pasaulyje. Abiem skyriams vadovaus proprefektai, o visos dikasterijos vadovas bus pats popiežius. Popiežiaus išmaldininko institucija, dabar vadinama Apaštališkąja elemozinarija, pakeis vardą ir vadinsis Tarnavimo artimo meilei dikasterija.
Šeštasis konstitucijos skyrius apibrėžia aukščiausiųjų bažnytinių teismų veiklą. Septintajame apibrėžiamos ekonominių institucijų užduotys ir kompetencijos. Aštuntasis skirtas trims Kurijos žinyboms – Popiežiaus namų prefektūrai, Liturginių apeigų tarnybai ir Kamerlingui, tai yra valdytojui, einančiam pareigas tarpuvaldžiu tarp dviejų pontifikatų. Devintajame skyriuje nustatytos sąlygos, kurių turi laikytis bažnytiniuose teismuose vykstančių bylų šalims atstovaujantys advokatai. Dešimtasis skyrius skirtas su Šventuoju Sostu susijusioms, bet tiesiogiai jam nepavaldžioms institucijoms.
Pasak Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktoriaus Andrea Tornielli, naujoji konstitucija pratęsia ir pagilina Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimo procesą, kurio pagrindinis tikslas yra atsakyti į didįjį klausimą, kaip skelbti Evangeliją dabartiniame pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, o šiuo metu, kaip dažnai pabrėžia popiežius Pranciškus, vyksta ne tik šiaip permainos, bet epochų kaita. Tai, kad ilgą istoriją turinti Propaganda fide kongregacija ir labai jauna Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba sujungiamos į vieną popiežiaus tiesiogiai vadovaujamą dikasteriją, rodo, kad pirmenybė yra skiriama evangelizacijai. Kaipgi galime skelbti krikščionių tikėjimo grožį naujoms kartoms, jei kalbame sena, nesuprantama kalba? Kaipgi siekti, kad Evangelijos vertybės būtų pripažįstamos visuomenėje, jei žmonės nepažįsta Kristaus? Jau keli pastarųjų dešimtmečių popiežiai mokė apie dialogą kaip evangelizavimo priemonę, o dabar šis aspektas dar labiau pabrėžiamas ir Romos kurijos struktūroje.
Kitas svarbus naujosios konstitucijos elementas, į kuri atkreipia dėmesį Andrea Tornielli, yra pasauliečių vaidmens išplėtimas. Kiekvienas krikščionis yra misionierius, todėl vadovavimo atsakomybė Romos kurijoje turi būti suteikiama ir pasauliečiams vyrams bei moterims. Naujoji konstitucija panaikina iki šiol galiojusią normą, kad vadovaujamieji postai Romos kurijoje gali būti patikėti tik turintiems šventimus. Taip įgyvendinama tai, ką skelbia Susirinkimas, – kad per Krikšto sakramentą visi tikintieji yra lygūs orumu ir turi vienodas teises. (jm / Vatican News)
