Kard. R. Cantalamessa OFM Cap. Tarnaukime be pono mentaliteto
Kojų plovimo gestas perteikia gyvenime tai, kas vyksta ant altoriaus, – nuolankią ir tarnaujančią meilę. Nuplaudamas mokinių kojas Jėzus reziumavo visą savo gyvenimą – tai gyvenimas dėl kitų, tai tarnystė. Tarnavimas kitiems – ne naudojimasis kitais – yra kriterijus, kuriuo matuojamas Jėzaus mokinių gyvenimas. Gavėnios, kaip jos meditacijų, tikslas yra atsivertimas, drąsiai peržiūrint, ar gyvenimas – darbas, nuostatos, laiko paskirstymas, elgesys su kitais – atitinka šį kriterijų.
Tarnystė, pažymėjo kard. R. Cantalamessa, šiandien yra labai populiarus žodis: pardavėjas tarnauja klientui, politikas – rinkėjams. Krikščioniška tarnystė nuo pasaulio tarnysčių skiriasi – jų neneigdama ir neatmesdama – vidine nuostata: ji ištrykšta iš nesavanaudės, dovanojamos ir nuolankios meilės, kokią rodė pats Kristus. Tarnystės nuostatai prieštarauja valia dominuoti, taip pat perdėtas prisirišimas prie įpročių ar patogumų, visada pirmenybę teikiant savo paties poreikiams.
Vykdant bažnytines tarnystes nėra lengva išvengti šeimininko, arba pono, mentaliteto. Viename iš ankstyviausių dokumentų apie vyskupo tarnystę jau aptinkame vyskupo – monarcho, be kurio niekas negali vykti –sampratą. Vėliau buvo vyskupų-kunigaikščių (labiau kunigaikščių) epocha: palyginus su ja, šiandien yra aukso laikai. Kojų plovimo gestas dažnai virsta atsivertimo slenksčiu būtent ganytojams, sakė popiežiaus pamokslininkas.
Kita vertus, tarnystė nėra atskiriama nuo paprastumo, nuo evangelinės laisvės. Jei nuolankumas yra vengimas save statyti aukščiau kitų, jis neturi virsti tam priešingu dalyku. Kaip yra pasakęs vienas rašytojas: yra žmonių, kurie turi pakankamai nuolankumo save statyti žemiau kitų, bet neturi jo tiek, kad jaustųsi lygūs su kitais. Tarnystė broliams, kad ir kokia svarbi ir šventa, taip pat neturi virsti tarnavimo Dievui apleidimu. Tarnystė, kaip kasdien primena Eucharistija, pabrėžė pamokslininkas, yra ne pareiga, o malonė ir dovana. (RK / Vatican News)
