Atsiprašymas už tai, kas nesuderinama su Evangelija
„Esu čia, – sakė Pranciškus pirmadienį, – nes pirmasis šios atgailos piligrimystės pas jus žingsnis turi būti atleidimo prašymas. Noriu iš širdies jums pasakyti, kad man labai liūdna. Prašau atleidimo už tai, kad, deja, daug krikščionių palaikė vietines tautas engusių kolonistų mąstyseną. Ypač prašau atleidimo už tai, kad daug Bažnyčios ir vienuolijų narių bendradarbiavo su to meto vyriausybėmis vykdant kultūros naikinimo ir prievartinės asimiliacijos projektus, kurių kulminacija buvo internatinių mokyklų sistema.“
Kaip pastebi Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli, komentuodamas šį stiprų popiežiaus vizito Kanadoje momentą, ta čiabuvių engimo sistema nebuvo Bažnyčios skurta. Internatines mokyklas, į kurias prievarta buvo uždaromi čiabuvių vaikai, sukūrė ir finansavo šalies vyriausybė, tačiau daugeliui jų vadovavo krikščionių Bažnyčios. Tūkstančiai iš šeimų atimtų vaikų jose patyrė fizinį ir žodinį, psichologinį ir dvasinį smurtą. Daug jų ten mirė dėl prastų higienos sąlygų ir ligų.
Popiežiaus žodžiuose nuskambėjo jokių abejonių nepaliekantis Bažnyčios dalyvavimo toje prievartinės asimiliacijos sistemoje įvertinimas: „Krikščionių tikėjimas mums sako, kad tai buvo pražūtinga klaida, nesuderinama su Jėzaus Kristaus Evangelija“.
Žinoma, pastebi A. Tornielli, būtų neteisinga ir klaidinga, jei užmirštume gerus darbus, kuriuos per pastaruosius šimtmečius tuose kraštuose tyliai nuveikė daugybė misionierių. Tačiau susidūrus su žmonėmis, kurie teigia vis dar nešiojantys savyje skausmą dėl to, kas įvyko, kurie neteko mylimųjų ir net nežino, kur jie palaidoti, galima tik tylėti, melstis, klausytis, apkabinti ir prašyti atleidimo. Būtent to savo kelione į Kanadą ir savo atsiprašymo žodžiais mus moko ratukuose sėdintis senas popiežius. (jm / Vatican News)
