Būsimas kardinolas A. Roche: sugėrę liturgiją gauname ir doktriną

Pasak būsimo kardinolo, eidamas prefekto pareigas ir būdamas atsakingas už bendruosius liturginius ir sakramentų drausmės klausimus, jis susitinka su popiežiumi ne taip jau retai. Tačiau kardinolo pareigos reiškia, kad turi būti pasirengęs popiežiui padėti ir kitais klausimais. Padėti, o ne didinti jam tenkančią naštą, pabrėžė Arthuras Roche.

Paklaustas apie šiandieninius liturginius ginčus ar „mūšius“, apie tokius popiežiaus Pranciškaus reformas ir potvarkius, kaip kad Traditionis custodes, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dikasterijos prefektas apgailestavo, kad jie vyksta dėl savo prigimtimi vienijančio Bažnyčią Eucharistijos sakramento šventimo: tai tragedija. Iš dalies tai lėmė dviejų Romos mišiolų – 1962 metų ir 1970 m., parengto pagal Vatikano II Susirinkimo nuostatas, versijų egzistavimas.  

Traditionis custodes popiežius Pranciškus pabrėžė, jog yra vienas liturginis įstatymas, kuris padeda mūsų tikėjimui perduodamas Bažnyčios doktriną. Kita problema yra augantis individualizmas ir reliatyvizmas: „O man labiau patinka tai“. Bet Mišių šventimas nėra individualaus pasirinkimo reikalas. Mes švenčiame kaip bendruomenė, kaip visa Bažnyčia, o Bažnyčia per amžius kaip visada reguliavo liturgijos formą, kurią manė esant tinkamesne tam tikram laikmečiui. Austro jėzuito J.A. Jungmanno studijos parodė, kaip per šimtmečius Mišios buvo keičiamos pagal tam tikro laiko poreikius. Priešinimasis tokiai kaitai yra rimta problema ir popiežius atkreipia į tai dėmesį.

Popiežius nėra prieš lotyniškas Mišias ir pasirodžiusios antraštės, kad jis jas pasmerkė yra visiškai neteisingos. Faktiškai galima aukoti Mišias lotyniškai, pagal 1970 m. Mišiolą ar pagal 1962 m. Tačiau sustabdytas pastarojo propagavimas, nes, būtent, Šventosios Dvasios vedamas Susirinkimas pasiūlė naują liturginę Mišių formą, kurios reikia Bažnyčios gyvybingumui.

Komentuodamas Amazonijos situaciją, kurioje labai trūksta kunigų, tad ir Eucharistijos, kurios atžvilgiu buvo siūlymų teikti kunigystės šventimus ir vedusiems vyrams, adaptuoti liturgiją, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektas pažymėjo, kad kunigų trūkumas yra nuolatinė Bažnyčios tikrovė, numatyta paties Viešpaties, kuris sakė, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža. Kalbant apie Romos mišiolo įkultūrinimą, dabartiniu metu tai visų pirma yra pačių Amazonijos ganytojų darbas. Šiuo tikslu sukurta Brazilijos, Peru ir kitų kraštų vyskupų komisija, tačiau jos darbas užtruks.  

O kaip su nuolatiniais diakonais? Įdomus faktas, pastebėjo prefektas Arthuras Roche, kad Vatikano II Susirinkimo metu Afrikos vyskupai nerėmė nuolatinio diakonato, nes turėjo katechetus, kurie galėjo krikštyti, laidoti, tapti santuokos liudininkais, nunešti Eucharistiją ten, kur negalėdavo atvykti kunigai. Matome nuomonių skirtumą, nuolatinio diakono tarnystė skirtinguose regionuose gali būti priimta skirtingai. Tačiau ten, kur nuolatiniai diakonai jau yra, jų tarnystė turi būti gerai žinoma, įvairioms pasaulio vietoms tai tikras palaiminimas. Nors, bendrai žiūrint, diakono vaidmuo yra gerai suprantamas, jam dar reikia nusistovėti. Pavyzdžiui, yra raginimų leisti diakonui teikti Ligonių sakramentą. Tačiau šis susijęs su nuodėmių atleidimu, kuris priklauso kunigo atsakomybei.

Jei kunigą pakeistume diakonu, taptume ne kunigų, o diakonų Bažnyčia. Tačiau mūsų krikšto tapatybė yra kunigiška tapatybė. Įšventintoji kunigystė yra raktas į tai, kas yra Bažnyčios šerdis – Eucharistiją. Diakonai nepakeičia kunigų, tačiau turi didžiulį pastoracinį svorį ir teikia pagalbą tiek kunigams, tiek vyskupams daugybėje pasaulio vietų.

Kalbėdamas apie religinės praktikos menkėjimą Vakaruose, veikiant sekuliarizmui, būsimasis kardinolas pažymėjo, kad reikia siekti susigrąžinti sekmadienio prasmę lotyniškosios dies dominica prasme: tai Viešpaties diena, Dievui, o ne kitiems dalykams skirta diena. O kad žmonės lankytų Mišias, reikia žmones lankančių kunigų, priminė jaunystėje girdėtą vieno vyskupo patarimą Arthuras Roche.

Iš kitos pusės, reikia būti budriems ir nepasiduoti dieviškumo vietą mažinančiam sekuliarizmui. Einame į Mišias ir švenčiame liturgiją tam, kad garbintume Dievą, o ne dėl savo ar bendruomenės pasilinksminimo. Mišiose dėkojame Dievui už duotas dovanas, ypač už Sūnų, kuris mirė už mus, tačiau pasiliko eucharistiniu pavidalu. O po Mišių, priėmus jose girdimą siuntimą, esame kviečiami šlovinti Dievą savo gyvenimo būdu, sekuliariame kontekste. 

„Kai sugeriame visą Bažnyčios liturgiją, gauname ir doktriną. Išmokstame melstis pagal Šventąjį Raštą. (...) Jei dalyvaujate Mišiose, jei dalyvaujate liturgijoje ir tikrai meldžiatės pagal visą liturgijos turinį, pasirengiate būti tikrais evangelizuotojais“, – reziumavo būsimasis kardinolas, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dikasterijos prefektas Arthuras Roche. (RK / Vatican News)