G. Marengo, misionierius Mongolijoje: šnabždame Evangeliją į širdį
Kaip ir daugelį kitų, taip ir G. Marengo žinia apie paskyrimą kardinolu užklupo visiškai netikėtai. Įdomi aplinkybė, kad porą dienų prieš šią žinią jis lankėsi Vatikane, kalbėjo su popiežiumi ir jam pristatė du Mongolijoje gimusius kunigus bei du Dašolino budistų vienuolyno Ulan Batore vyresniuosius. Susitikimo metu buvo paliesta daug temų, tačiau, italų dienraščiui „Il Giornale“ pažymėjo G. Marengo, apie kardinolus nebuvo užsiminta nei žodžiu.
Giorgio Marengo Mongolijoje gyvena nuo 2003 metų ir gerai pažino pirmąjį krašto vyskupą Wenceslao Padilla iš Filipinų, Marijos Nekaltosios Širdies kongregacijos misionierių, kuris nuo 1992 metų pradėjo sodinti Evangelijos daigus šioje bekraščių stepių žemėje. Ilgą laiką G. Marengo vadovavo vienai parapijai, o parapijinę bažnyčią atstojo tipiška mongoliška palapinė, tik kiek didesnė. Po vyskupo filipiniečio mirties 2018 metais misionieriui italui buvo patikėtas laikinas tikinčiųjų bendruomenės Mongolijoje reikalų administravimas, o 2020 metais jis buvo paskirtas Ulan Batoro apaštaliniu vikaru ir antruoju Mongolijos vyskupu, o dabar – pirmuoju jos kardinolu.
Kokia Katalikų Bažnyčia Mongolijoje? Milžiniškoje, apie pusantro milijono kvadratinių kilometrų teritorijoje gyvena šiek tiek virš trijų milijonų asmenų, kone pusė iš jų – sostinėje Ulan Batore. Dauguma kitų gyvena klajokliškai, gano avių, galvijų, arklių bandas. Ganomų gyvūnų skaičius siekia 60 milijonų. Katalikų bendruomenę sudaro apie pusantro tūkstančio asmenų. Ja rūpinasi 22 kunigai, 35 vienuolės, trys įžadus davę broliai ir vienas vyskupas. Jie atvykę iš 24 kraštų. Kaip minėta, tik du kunigai yra mongolai, pirmasis iš jų įšventintas 2016 metais. Ulan Batore yra mūrinė vyskupo katedra, o negausiose parapijose ar misijų centruose maldos vietos įrengtos tradicinėse palapinėse.
Marijos – Nuliūdusiųjų Paguodos misionierių kongregacijos, kuriai Giorgio Marengo priklauso, interneto svetainėje paskelbtas misionieriaus pasakojimas apie Mongoliją ir jos Bažnyčią.
Pasak jo, pažvelgus į žemėlapį matyti, kad Mongolija įsispraudusi tarp dviejų galybių: Rusijos ir Kinijos, su kuriomis turi nuolatinius ir stiprius, bet kartais sunkius ir delikačius santykius. Jei pirmieji misionieriai atvyko į labai neturtingą šalį, tai šiandien situacija palengva keičiasi dėl naudingų iškasenų išgavimo Mongolijoje. Šalis palengva turtėja, nors netrūksta korupcijos ir blogo valdymo atvejų.
Mongolų kultūros šaknys yra gilios, archeologiniai radiniai liudija ir apie sąlytį su krikščionybe prieš daug amžių, tačiau ko gero svarbiausias istorinis faktas, lėmęs mongolų tapatybės atsiradimą, buvo Čingischano imperijos, vienos iš didžiausių žmonijos istorijoje, gimimas ir plėtra XII-XIII amžių sandūroje. Ši imperija iki šiol yra mongolų tautos ir kultūros pasididžiavimas, gilus identitetas: visi jaučiasi esą Čingischano palikuonys, pastebi G. Marengo.
Kitas esminis mongolų tapatybės ir kultūros matmuo, pasaulio suvokimo pagrindas, kaip ir kitose Azijos tautose, yra budizmas. Menas, literatūra, poezija iš esmės suformuoti pagal budizmo tradicijas. Ši gili budizmo kultūra yra svarbi visų mongolų gyvenime, tad ir per pastaruosius 30 metų gimusių nedidelių krikščionių bendruomenių gyvenime. Jos išpažįsta krikščionišką tikėjimą, bet taip pat remiasi istoriniu budistiniu pagrindu.
Kita vertus, budizmas Azijoje nėra vienalytis, jis plito ir įsitvirtino skirtingais būdais, skirtingomis formomis. Mongolijos budizmas susijęs su Tibeto budizmo srovėmis, bet taip pat turi šamaniškų ir ezoterinių elementų, maginio ritualizmo. Tobulas budistas yra vienuolis, dvasinis vedlys, kuris labai dažnai tampa ir politiniu bendruomenės lyderiu. Budizmą išpažįstantys mongolai šventykloje, taip pat dėl klajokliško gyvenimo būdo, apsilanko du tris kartus per metus, tačiau ištikimai gerbia budistines nuostatas, nuo kurių priklauso didelė jų gyvenimo dalis. Šiame kontekste Bažnyčia turi eiti dialogo ir tarpusavio pažinimo keliu, pažymėjo Mongolijos vyskupas. Pasak jo, net ir 70 metų komunistinio režimo laikotarpis, kurio metu buvo sukurta sistema, prilygintina Šiaurės Korėjai ir nužudyta apie 15 000 budistų vienuolių, nesunaikino budistinės sielos.
Koks katalikų gyvenimas Mongolijoje? Viena vertus, šalies konstitucijoje pripažįstama religijos laisvė. Kita vertus, santykiai su civiline valdžia nėra lengvi. Yra daug apribojimų misionieriams, jų skaičiui ir jų veiklai. Būti mongolu ir būti krikščioniu yra gana retas ir ne visada palankiai priimamas dalykas. Labai sunkus buvo pandemijos laikotarpis, liepta uždaryti bažnyčias. Jos liko uždarytos pusantrų metų, taip pat ir tada, kai kitur draudimai buvo palengvinti. Dėl to po vyskupo šventimų Italijoje įžengimas į Ulan Batoro katedrą įvyko tik su dviem tikinčiaisiais, su dviem liudininkais, kaip reikalauja kanonų teisė. Laimė, kai kurie tikintieji galėjo ceremoniją stebėti per nuotolinę transliaciją išmaniuoju telefonu.
Grupiniai atsivertimai, sparčiai auganti Bažnyčia, kokią matome Afrikoje, Azijoje yra neįsivaizduojami ir galbūt net netiktų jos tikrovei. „Mūsų Bažnyčia artimesnė Apaštalų darbų Bažnyčiai, kur šeimos atsivertė ir kažkokiu būdu visi vieni kitus pažinojo, praktikavo brolybę. Mes visi Mongolijoje vieni kitus pažįstame“, – pastebėjo G. Marengo. Pasak jo, du trečdaliai Bažnyčios pastangų ir išteklių skiriama artimo meilės darbams, švietimui, ligonių globai, kitokiam žmonių labui. Likęs trečdalis – sielovadai, liturgijai, Evangelijos skelbimui.
Pastarasis Mongolijos kontekste neturi kultūrinio ir istorinio pagrindo, daug kur skamba pirmą kartą. Todėl, kad tvirtai ir vaisingai įsišaknytų, turi būti skelbiamas patiems misionieriams giliai ir autentiškai išgyvenant savo tikėjimą. Vienintelė įmanoma Bažnyčia Azijoje yra įkultūrinta Bažnyčia, kuri, pasak vieno indų vyskupo, „šnabžda Evangeliją į širdį“. Taip, kaip šnabždama artimam žmogui, su kuriuo norime draugauti. Į širdį, į kiekvieno žmogaus ir kiekvienos kultūros gelmę, nes tai vienintelė vieta, kur Evangelija yra savo namuose, pažymi G. Marengo. (RK / Vatican News)
