Advento meditacija Vatikane: Dievo meilė – ne atlygis, bet dovana
„Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykite, senovinės durys, kad įžengtų Garbės karalius!“ (Ps 24, 7). Trys dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – tai tarsi durys, pro kurias Dievas ateina į žmogaus širdį. Pirmojoje meditacijoje kalbėjęs apie tikėjimą, antrojoje – apie viltį, trečiąją meditaciją pamokslininkas skyrė meilei.
Ką gi reiškia atverti meilės duris Kristui? Ar tai reiškia, kad mes imamės iniciatyvos mylėti Dievą? Taip žmogaus santykį su dievybe suvokė antikos filosofai. Tačiau Naujajame Testamente šis santykis pasikeičia. Šv. Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų […]. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 10. 19). Taigi atverti meilės duris Kristui reiškia labai konkretų dalyką – priimti Dievo meilę, tikėti meile, sakė popiežiaus namų pamokslininkas. Svarbiausias dalykas per Kalėdas, kurioms dabar rengiamės, – su nuostaba priimti begalinę Dievo meilės dovaną.
Nors tai skamba paprastai, iš tiesų tai yra vienas sunkiausių dalykų pasaulyje, tęsė kardinolas. Žmogus yra labiau linkęs būti aktyvus, nori pats daryti, o ne leisti, kad būtų daroma. Galbūt net nesąmoningai mes nenorime būti skolininkai, bet norime, kad kiti mums būtų skolingi. Mes norime Dievo meilės, bet kaip atlygio, o ne kaip dovanos. Toks polinkis nejučiomis viską apverčia aukštyn kojomis: vietoj dovanos į pirmą vietą pastatoma pareiga, vietoj malonės – įstatymas, vietoj tikėjimo – darbai. Tačiau šv. Paulius mums primena, kad „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
Meilė taip pat yra ta jungtis, kuria remiasi nematoma Bažnyčios tikrovė, kurią vadiname šventųjų bendryste. Meilės ryšiai jungia ne tik dvasinę bendruomenę, kuri yra Bažnyčia, bet ir pilietinę visuomenę. Žmonių socialinė savivoka gimė Evangelijos drėkinamoje dirvoje, sakė kardinolas R. Cantalamessa.
Galiausiai popiežiaus pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad Kristaus gimimas yra tas momentas, nuo kurio istorijos upė pradėjo tekti nauja vaga. „Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Buvo įveikta didžioji praraja, skyrusi Dievą nuo žmogaus, Kūrėją nuo kūrinio. Ne veltui nuo tada žmonijos istorija skirstoma į laikus prieš Kristų ir po Kristaus. Todėl, dalyvaudami džiaugsmingoje Kalėdų liturgijoje, klausysimės Izaijo žodžių, kurie skelbs ne pranašystę, bet įvykusį faktą, kad „mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). (jm / Vatican News)
