Šv. Petro aikštėje įžiebta Kalėdų eglutė, atidengta prakartėlė
Galima priminti, kad eglutę dovanojo kalnuotasis Abrucų regionas centrinėje Italijoje, o prakartėlė atkeliavo iš šiaurės Italijoje esančio Karnijos Alpių regiono, kuriame gyvuoja medžio drožybos tradicija. Kalėdų eglutės dekoracijas pagamino Abrucų regiono vaikai, vieno senelių namų gyventojai ir vieno psichinės sveikatos centro globotiniai.
Pasak Pranciškaus, medis ir prakartėlė yra du ženklai, kurie ir toliau žavi mažus ir didelius. Kalėdų eglė su savo švieselėmis primena mums Jėzų, kuris ateina apšviesti mūsų tamsos, mūsų egzistencijos, dažnai užvaldytos nuodėmės, baimės, skausmo šešėlio. Galima pasakyti, kad ir medžiams, ir žmonėms reikia šaknų. Nes tik tas, kas gerai įsišaknijęs geroje žemėje išlieka tvirtas, auga, bręsta, atsispiria audroms ir tampa orientyru tiems, kurie jie mato. O be šaknų esame nešiojami vėjo. Gyvenime, kaip ir tikėjime, svarbu išlaikyti šaknis. „Būkite įsišakniję Viešpatyje“, kolosiečiams primena apaštalas Paulius (žr. Kol 2,7). Kalėdų eglutė mums kalba apie tai: būti įsišaknijusiems Jėzuje Kristuje.
Prakartėlės lopšys mums kalba apie Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, kad būtų arti kiekvieno iš mūsų, gimimą. Savo skurdumu prakartėlė padeda iš naujo atrasti tikrąjį Kalėdų turtingumą ir apsivalyti nuo daugelio Kalėdų vaizdinį teršiančių aspektų. Paprasta Kalėdų prakartėlė primena Kalėdas, kurios skiriasi nuo vartotojiškų ir komercinių Kalėdų: tai kažkas kita. Ji primena mums, jog reikia vertinti tylos ir maldos akimirkas mūsų dienomis, kurias dažnai užvaldo skuba. Tyla padeda kontempliuoti Kūdikėlį Jėzų, padeda mums suartėti su Dievu, pajusti trapaus mažyčio naujagimio paprastumą, jo klusnumą tėvų rankose, jį gaubiančių vystyklų švelnumą.
„Šaknys ir kontempliacija: Kalėdų medis mus moko apie šaknis, o prakartėlės lopšys kviečia kontempliacijai. Nepamirškime šių dviejų žmogiškų ir krikščioniškų nuostatų. Ir jei iš tiesų norime švęsti Kalėdas, iš naujo atraskime prakartėlės staigmeną ir mažumo nuostabą, Dievą, kuris tampa mažu, kuris gimsta ne spindesyje, bet skurdžiame tvartelyje.
Norint jį sutikti, reikia eiti ten, kur jis yra, – reikia nusižeminti, tapti mažu, atsisakyti visos tuštybės. Malda yra geriausias būdas padėkoti už šią veltui duodamos meilės dovaną, padėkoti Jėzui, trokštančiam įžengti į mūsų namus ir širdis. Dievas mus taip myli, kad dalijasi mūsų žmogiškumu ir gyvenimu. Jis niekada nepalieka mūsų vienų ir yra šalia mūsų visomis aplinkybėmis, džiaugsme ir liūdesyje. Taip pat blogiausiomis akimirkomis, nes jis yra Emanuelis, „Dievas su mumis“, šviesa, apšviečianti tamsą, ir mūsų kelionę lydintis švelnus buvimas. (RK / Vatican News)
