Čiabuvių teises pamynusi „Atradimo doktrina“ nėra katalikiška

„Atradimo doktrina“ bendriausia prasme yra teisės principas, pagal kurį naujos ir niekam nepriklausančios teritorijos atitenka tai valstybei, kuri jas pirma atranda ir užima. Tačiau XV–XVI amžiais, didžiųjų jūrinių kelionių epochoje, pasirodžiusios „Atradimo doktrinos“ užuomazgos ir vėlesnės jos formos padėjo įteisinti Europos valstybių valdymą ten, kur jau gyveno čiabuvių gentys, taip pat krikščionių dominavimą prieš nekrikščionis. 

Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos ir Kultūros bei ugdymo dikasterijos bendroje notoje – maždaug dviejų puslapių dokumente – galbūt svarbiausias yra 6 punktas, kuriame rašoma:

„Atradimo doktrina“ nėra Katalikų Bažnyčios mokymo dalis. Istoriniai tyrimai aiškiai rodo, kad aptariami popiežiaus dokumentai, parašyti konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir susiję su politiniais klausimais, niekada nebuvo laikomi katalikų tikėjimo išraiška. Tuo pat metu Bažnyčia pripažįsta, kad šios popiežiškosios bulės tinkamai neatspindėjo vietinių tautų vienodo orumo ir teisių. Bažnyčia taip pat žino, kad šių dokumentų turiniu politiniais tikslais manipuliavo tarpusavyje konkuravusios kolonijinės galybės, siekdamos pateisinti amoralius veiksmus prieš čiabuvių tautas, kurie kartais nesulaukdavo bažnytinių autoritetų pasipriešinimo. Teisinga pripažinti šias klaidas, pripažinti baisius asimiliacijos politikos padarinius ir čiabuvių tautų patirtą skausmą bei prašyti atleidimo. Be to, popiežius Pranciškus ragino: „Tegu krikščionių bendruomenė niekada nebeužsikrečia mintimi, jog viena kultūra yra pranašesnė už kitas arba kad teisėta naudoti savo valios kitiems primetimo prievarta būdus.“

Notoje minimi popiežių dokumentai – dvi popiežiaus Mikalojaus V bulės Dum diversas (1452 m.) ir Romanus Pontifex (1455 m.), adresuotos portugalų karaliui Alfonsui V, siekusiam užkariauti ypač musulmonų apgyvendintas ir valdytas žemes šiaurės Afrikoje, bei Aleksandro VI bulė Inter caetera (1493 m.), skirta Portugalijos ir Ispanijos valdovams, kurie pradėjo kolonizuoti Ameriką.

Kita vertus, Šventojo Sosto institucijų notoje taip pat primenama, kad Bažnyčios ir popiežių istorijoje yra daug pareiškimų dėl indėnų teisių, visai priešingų kolonistinėms „Atradimo doktrinos“ pretenzijoms. 1537 metais Paulius III bulėje Sublimis Deus rašė: „Nustatome ir skelbiame, [... ] kad [, ... ] iš minėtų indėnų ir visų kitų tautų, kurias atras krikščionys, jokiu būdu negali būti atimta laisvė ar nuosavybė, net jei jie ir nėra krikščionių tikėjimo. Jie gali ir privalo laisvai ir teisėtai naudotis savo laisve ir nuosavybe. Jie jokiu būdu negali būti pavergti. Jei atsitiktų priešingai, tai negalioja ir neturi teisinių padarinių“.

Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos ir Kultūros bei ugdymo dikasterijos bendroje notoje pabrėžiama: „Pagarba istorijos faktams reikalauja pripažinti Kristaus mokinių žmogiškąjį silpnumą ir nesėkmes kiekvienoje kartoje. Daug krikščionių yra padarę vietinėms tautoms piktų darbų, už kuriuos naujųjų laikų popiežiai ne kartą prašė atleidimo (3 sk.)“; „Bažnyčios mokymas nedviprasmiškai pabrėžia pagarbą kiekvienam žmogui. Katalikų Bažnyčia atmeta tas sampratas, kuriomis nepripažįstamos prigimtinės vietinių tautų žmogaus teisės, įskaitant tai, kas teisiškai ir politiškai tapo žinoma kaip „Atradimo doktrina“ (7 sk.). Nota baigiama parama čiabuvių tautų teisėms ir jų narių gyvenimo sąlygų gerinimui šiandien, kaip numatyta atitinkamoje JT deklaracijoje.

Kovo 30 dieną deklaracijas paskelbė Kanados ir JAV katalikų vyskupų konferencijos, kurioms santykis su čiabuvių tautomis yra prioritetinis, apimantis ir istorinio neteisingumo pripažinimą bei ištaisymą. Deklaracijose pasidžiaugiama „Atradimo doktrinos“ klaidingumo pripažinimu, pažymima, kaip ir notoje, kad dialogas su indėnais, dalis kurių išpažįsta katalikų tikėjimą, padėjo suprasti jiems ir jų kultūroms padarytą žalą, kuri įvairiomis formomis pasireiškia ir šiandien. Kanados ir JAV vyskupai pareiškė, kad svarsto apie bendrą su Šventuoju Sostu mokslinę konferenciją, kurioje būtų pagilinti įvairūs „Atradimo doktrinos“ istoriniai, teisiniai, bažnytiniai ir politiniai aspektai.

Pasak portugalo kardinolo José Tolentino, Kultūros bei ugdymo dikasterijos prefekto, tragiškas „Atradimo doktrinos“ egzistavimo faktas taip pat primena, jog turime būti budrūs ir ginti visų žmonių orumą, pažinti ir gerbti jų kultūras. O notą apie „Atradimo doktriną“ galima pavadinti susitaikymo architektūra ir susitaikymo meno arba proceso, kurio metu žmonės klausosi, kalbasi ir augina tarpusavio supratimą, vaisius.

Pasak kardinolo Michaelo Czerny, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefekto, nors teisinga faktus vertinti jų kontekste, nereikia neigti, nutylėti ar slėpti, kad „Atradimo doktrina“ ar tuometinės antropologinės sąvokos, remtos ir krikščionių, aptinkamos popiežių dokumentuose, Evangelijos šviesoje yra visiškai atmestinos. Reikia tai pripažinti. Kita vertus, negalima apsiriboti vien istoriniu smalsumu, bet reikia kovoti visiems kartu su iki šiol gajomis kolonializmo apraiškomis, kaip 2022 metų kelionės Kanadoje metu per susitikimus su čiabuvių tautų atstovais labai aiškiai pabrėžė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)