Evangelizuoti – ne moralizuoti, bet skelbti Išganymo žinią
Nuo Pauliaus VI Evangelii nuntiandi iki Pranciškaus Evangelii gaudium evangelizacijos tema yra popiežių magisteriumo dėmesio centre. Pasak pamokslininko, norint atsakyti į klausimą, kas yra evangelizacija, reikia atsigręžti į šv. Paulių – tai yra į Kristaus skelbėją, kuris pirmasis pavartojo graikišką žodį „Evangelija“ ir pavertė jį kanoniniu krikščionių kalbos terminu. Jei norime, kad evangelizavimo pastangos būtų sėkmingos, turime aiškiai suprasti esminį krikščioniškojo skelbimo branduolį. Patį geriausią apibrėžimą šv. Paulius pateikia savo Laiško romiečiams pirmuosiuose trijuose skyriuose. Juose apaštalas atsako į kelis esminius klausimus: kaip nuodėmė nulėmė žmonijos padėtį? Kaip iš jos išeiti, tai yra, kaip per tikėjimą esame išgelbėjami ir tampame nauju kūriniu?
Senajame Testamente girdime Mozę šaukiant tautai: „Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra Dievas“ (Įst 7, 9). Tą patį kartoja ir psalmininkas: „Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, – mes esame jo!“ (Ps 100, 3). Nuodėmė iš esmės yra ne kas kita, kaip šio žinojimo neigimas. Tai mėginimas ištrinti begalinį skirtumą tarp žmogaus ir Dievo. Tikėjimo istorijoje šis neigimas pasireiškė stabmeldyste, kūrinio, o ne Kūrėjo garbinimu. Šiandien ši senoji nuodėmė įgavo naują pavidalą. Tai jau ne mėginimas ką nors kita ar save patį pastatyti į Dievo vietą, bet paprasčiausiai Dievo vaidmens neigimas. Tai nihilizmas! Niekas vietoje Dievo.
Apaštalas Paulius savo Laiške romiečiams vardija, kokius vaisius duoda Dievo atmetimas. Apaštalas piešia stulbinantį pagoniškos visuomenės ydų paveikslą. Tokioje pražūties būklėje atsidūrė visa žmonija, o ne vienas ar kitas asmuo ar tauta. Tačiau apaštalas rodo ir išeitį iš tokios padėties. Išeitis – tai Evangelija. Popiežiaus namų pamokslininkas paaiškino, kad šv. Pauliaus siūloma išeitis – tai ne kova už visuomenės moralinį atsinaujinimą ir mėginimas pašalinti ydas. Evangelizacija, pasak šv. Pauliaus, prasideda ne nuo moralės, bet nuo kerigmos. Kalbant Naujojo Testamento kalba – ne nuo Įstatymo, bet nuo Evangelijos – Gerosios naujienos. O kas gi yra nauja? Tai nėra žmonės, kurie staiga pakeitė savo gyvenimą bei papročius ir ėmėsi daryti gera. Nauja yra tai, kad, atėjus laiko pilnatvei, Dievas nutraukė tylą, pirmasis ištiesė ranką nuodėmingam žmogui.
Kardinolas R. Cantalamessa patikslino, kad jis čia neketina gilintis į nuteisinimo tikėjimu doktriną. Ir Pauliaus intencija šiuo atveju yra ne aiškinti doktriną, bet pristatyti asmenį. Mes esame išgelbėti ne kokia nors neapibrėžta malone, bet Jėzaus Kristaus malone; mes esame nuteisinti ne neapibrėžtu tikėjimu, bet tikėjimu į Jėzų Kristų.
Pamokslininkas priminė popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium pradžią, kurioje skaitome: „Kviečiu kiekvieną krikščionį, kad ir kokioje vietoje ir situacijoje jis būtų, šiandien atnaujinti savo asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi.“ Kas gi yra asmeninis susitikimas su Kristumi? Pasak kardinolo, tai kažkas panašaus į asmeninį susitikimą su žmogumi, kurį daug metų pažinojome tik iš nuotraukos. Tą galima palyginti ir su žmogaus įsimylėjimu. Galima viską žinoti apie moterį ar vyrą – koks vardas, kiek metų, kokius mokslus baigė... Tačiau, kai vieną dieną įsižiebia kibirkštis ir žmogus įsimyli, tuomet viskas pasikeičia.
Pasak pamokslininko, ši metafora turėtų paguosti ir padrąsinti tuos, kurie instituciškai dirba evangelizacijos srityje. Ne viskas priklauso nuo jų. Tačiau visų pirma nuo jų priklauso, ar bus sudarytos sąlygos, kad ta kibirkštis įsižiebtų ir pasklistų. (jm / Vatican News)
