Gavėnios pamokslas Vatikane. Svarbiausia žinia: „Dievas tave myli“
Teologija, t. y. kalbėjimas apie Dievą, negali likti svetima Sinodo procesui, kaip ji negali būti svetima jokiai kitai Bažnyčios gyvenimo tikrovei. Be teologijos tikėjimas lengvai taptų negyvu kartojimu; jam trūktų pagrindinės jo įkultūrinimo priemonės. Tačiau, pasak pamokslininko, kad teologija atliktų savo užduotį, pačiai teologijai reikia gilaus atsinaujinimo. Dievo tautai reikia teologijos, kuri kalbėtų apie Dievą ne tik kategorijomis, pasiskolintomis iš savo laiko filosofinių sistemų, kurias dažnai supranta tik siauras specialistų ratas. „Žodis tapo kūnu“, tačiau teologijoje jis dažnai tampa tik idėja. Dėl to reikia teologijos, kuri remtųsi Šventąja Dvasia, o ne žmogiškąja išmintimi.
Kardinolas R. Cantalamessa sakė esąs įsitikinęs, kad nėra tokio tikėjimo turinio, kad ir koks didingas jis būtų, kurio nebūtų galima suprantamai paaiškinti nuoširdžiai tiesos ieškančiam žmogui.
Pati gražiausia žinia, kurią Bažnyčia turi garsiai skelbti pasaulyje ir kurią laukia išgirsti kiekviena žmogaus širdis, tai žinia: „Dievas tave myli!“ Ši tiesa turi panaikinti ir pakeisti mūsų širdyse dažnai glūdintį įsitikinimą, kad Dievas – tai visų pirma tasai, kuris teisia. Henri de Lubacas rašė: „Pasauliui būtina žinoti: Dievo Meilės apreiškimas sugriauna viską, ką jis iki tol manė apie Dievą“.
Toliau popiežiui ir Romos kurijos vadovams bei darbuotojams skirtoje gavėnios meditacijoje kardinolas R. Cantalamessa trumpai aptarė tris esminius Dievo meilės slėpinius – Trejybę, Įsikūnijimą ir Išganymą.
Kodėl mes, krikščionys, tikime, kad Dievas yra vienas ir triasmenis? Tikime triasmenį Dievą, nes tikime, kad Dievas yra meilė. Meilė visada yra meilė kam nors arba kažkam. Meilė neįmanoma tuštumoje, be objekto. Kas nors galėtų sakyti, kad juk Dievas myli visatą, žmoniją. Tačiau, kaip tada reikėtų paaiškinti jo meilę prieš keliolika milijardų metų, kai dar nebuvo pasaulio? Gryna meilė, be meilės objekto, be mylimojo, būtų tik savimeilė. Trejybės slėpinys paaiškina, kad Dievas visada buvo meilė, nes, kol dar nebuvo jokio meilės objekto už jo paties ribų, jis turėjo savyje Žodį, kurį mylėjo begaline meile, kuri yra Šventoji Dvasia. Krikščionys tiki Dievo vienybe, tačiau ne matematine, bet meilės ir bendrystės vienybe, sakė pamokslininkas.
Kitas esminis mūsų tikėjimo slėpinys – Žodžio įsikūnijimas. Jį suprasti įmanoma tik Dievo meilės šviesoje. Žodžio įsikūnijimas įvyksta ne dėl to, jog Dievas nori, kad būtų kas nors už jo ribų, kas jį mylėtų, bet todėl, kad jis pats nori išlieti savo meilę. Galiausiai Dievo meilė paaiškina ir trečią esminį – Kristaus kančios – slėpinį, kurį švęsime per Velykas. Mus išgelbsti ne pati Kristaus kančia, jo patirtas skausmas, bet jo meilė! Tiksliau, meilė, išreikšta savęs paaukojimu, nukryžiuota meile.
Ir galiausiai dar viena mūsų tikėjimo tiesa, kuri yra šių trijų slėpinių išvada – mes irgi galime mylėti Dievą begaline, jo verta meile! Šventasis Paulius rašo, kad „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5). Mūsų širdyse yra išlieta ne kitokia meilė, bet ta pati, kuria Tėvas nuo visados myli Sūnų. (jm / Vatican News)
