Budistai rengiasi Vesako šventei
Vesako šventę švęs tradicinės budistų bendruomenės Laose, Indonezijoje, Malaizijoje, Mianmare, Filipinuose, Singapūre, Vietname, Nepale, Šri Lankoje, Indijoje, Bangladeše, Tailande, Japonijoje, Pietų Korėjoje, taip pat visame pasaulyje paplitusios diasporos bendruomenės ir budizmą priėmę žmonės.
„Mūsų Dikasterija, anksčiau vadinta Popiežiškąja tarpreliginio dialogo taryba, siunčia jums nuoširdžius sveikinimus Vesako – šventinio laikotarpio, kai minite Budos gimimą, nušvitimą ir mirtį, proga. Tegul ši šventė dar kartą įkvepia jus toliau ieškoti supratimo apie duhkha prigimtį, ją sukeliančias sąlygas ir būdus, kaip ją įveikti“, – rašoma sveikinime, pasirašytame Dikasterijos vadovo kardinolo Miguelio Ángelo Ayuso Guixoto ir sekretoriaus Indunil Janakaratne Kodithuwakku Kankanamalage.
Jų paminėta duhkha savoka, išreiškianti nepasitenkinimo, varganumo, kentėjimo būseną, yra svarbi budizmo sampratos dalis.
Švenčių laikotarpiai, leidžiantys atsiplėšti nuo kasdienybės, padeda gyvenimo kančias ir žaizdas matyti ir spręsti kitoje šviesoje. Globali komunikacija leido suprasti, kad mūsų problemos nėra izoliuotos: jos yra visą žmoniją apėmusių įtampų ir blogių pasekmės. Tai skurdas, prievarta, diskriminacija, abejingumas, žmogaus ir gamtos poreikių nepaisantys vystymosi modeliai, religinio ir nacionalistinio ekstremizmo žadinama neapykanta, giliausia neviltis, virstanti įvairiomis priklausomybių formomis.
Bendrų žaizdų suvokimas iš mūsų religinių tradicijų reikalauja naujų solidarumo formų, pažymima Tarpreliginio dialogo dikasterijos sveikinime budistams. Visi sudarome tą pačią žmonių šeimą, priklausome vienas nuo kito. Plaukiame toje pat valtyje, kurioje vieno problema yra visų problema. Suprantame, kad negalime išsigelbėti po vieną. Ir turime prisiminti, kad įvairios religinės tradicijos gali pasiūlyti vaistų žmonių, šeimų, tautų ir planetos žaizdoms.
Sveikinimo šiemetinės Vesako šventės proga išryškintas sąskambis tarp to, kas budizme vadinama karuna, o krikščionybėje – agape. Abi sąvokos kalba apie veiklią ir nesavanaudišką atjautą. Buda mokė atjautos visoms gyvybės formoms. Budizme gyvuoja nesavanaudiškumo idealas padėti kenčiančioms būtybėms, dalytis jų skausmu, kol bus išlaisvintos. Tokia gydanti atjauta yra priešnuodis tarpusavyje susijusioms krizėms ir blogiams. Buda mokė medituoti apie atjautą, kuri padės atsikratyti kiekvieno žiaurumo.
Krikščionys yra įsitikinę, kad nėra geresnio vaisto už agapę – dieviškąją meilę, paliktą Kristaus savo mokiniams, mokančią mylėti vienas kitą. Ją ypatingai išreiškia palyginimas apie du vienas kito nepažįstančius žmones, bet žinančius, kad priklauso nesutariančioms grupėms: samarietį, kuris parodė atjautą plėšikų sužeistam ir pakelėje paliktam žmogui, sutvarstė jo žaizdas ir pasirūpino tolesne priežiūra.
Apie konkrečią, veiksmuose įsikūnijančią atjautą dažnai kalba ir popiežius Pranciškus. Tokia atjauta virsta artumu ir dovanojimusi.
„Stenkimės gyventi su didesne meile ir atjauta, kartu kurti teisingesnį, taikesnį ir vieningesnį pasaulį“, – rašoma Šventojo Sosto dikasterijos sveikinime budistams. – „Tegul jums, brangūs broliai ir seserys budistai, tenka gausūs palaiminimai ir džiaugsmas prisidėti prie visuomenės ir žemės, mūsų bendrų namų, žaizdų gydymo.“ (RK / Vatican News)
