Sinodo palapinė vis didesnė
Galima trumpai priminti, jog Vyskupų sinodas buvo įsteigtas 1965 metais, po Vatikano II Susirinkimo, išplečiant pasaulio vyskupų dalyvavimą visuotinės Bažnyčios reikaluose ir tokiu būdu realizuojant vyskupų kolegialumą. Vyskupų sinodo asamblėjos tapo svarbia erdve ir puikia galimybe sugretinti požiūrius, diskutuoti, gilintis į doktriną. Tai suteikė svarių impulsų bei postūmių ir popiežiškajam mokymui. Tačiau, kaip byloja pats institucijos pavadinimas, pagrindinis vaidmuo teko vyskupams, įskaitant balso teisę. Popiežius Pranciškus, iniciavęs sinodinį kelią, išryškino kuriam laikui antrame plane atsidūrusią kitą Vatikano II Susirinkimo mokymą: Šventoji Dvasia veikia visoje Dievo tautoje. Pasak Pranciškaus mėgstamo palyginimo, yra situacijų, kai ganytojas eina kaimenės priekyje, vesdamas ją link derlingų ganyklų, tačiau kartais kaimenė pati bėga pirma, o ganytojas eina iš paskos, arba kartais jis eina apsuptas kaimenės, jos viduryje. Pagal šią logiką 2023 metų balandžio 26 dieną Vyskupų sinodo sekretoriatas paskelbė komunikatą, kuriame nurodo apie pakeitimus Vyskupų sinodo asamblėjos struktūroje. Pirma, vietoj dešimties vienuolių vyrų delegatų dalyvaus penki vyrai vienuoliai ir penkios moterys vienuolės. Visi turės balso teisę. Antra, pagal tam tikrą atrankos ir delegavimo schemą bus paskirta 70 dalyvių ne vyskupų: tai gali būti kunigai, diakonai ir pasauliečiai, moterys ir vyrai. Visi turės balso teisę. Vyskupų sinodo sekretoriato dokumente prašoma, kad pusė dalyvių ne vyskupų būtų moterys ir kad būtų vertinamas jaunų žmonių atstovavimas.
Tarptautinės moterų vienuolijų vyresniųjų sąjungos pirmininkė s. Nadia Coppa, komentuodama šiuos laiku priimtus sprendimus, rašo, jog „palapinė vis didesnė“. Galima priminti, kad palapinė daug kartų yra minima Šventajame Rašte, ypač Senajame Testamente. Klajokliškame kontekste tai buvo žmonių namai, susitikimų ir svetingumo vieta. Išėjimo knygoje (žr. 25 sk.) skaitome, kad Dievas nurodė izraelitams įrengti „šventovę, idant galėtų gyventi tarp jų“. Ta šventovė ar padangtė buvo suprojektuota kaip didelė palapinė, kurioje buvo saugoma Sandoros skrynia. Šią palapinę buvo galima nesunkiai išardyti ir pastatyti kitoje vietoje. Kitaip tariant, Dievas nori būti žmonių tarpe, kartu su jais keliauti.
„Palapinė iš tiesų plečiasi, didėja, keldama susižavėjimą dėl Dievo veikimo istorijoje, skleidžia entuziazmą ir pozityvumą, nes atnaujina troškimą augti kaip Bažnyčia, kuri kalbasi, geba būti ir dirbti kartu, įsiklausydama ir įtraukdama, sugeba orientuotis į pastoracinius pasirinkimus, atitinkančius tikrovę ir laiką, kuriame gyvename.
Be to, didelės moterų, turinčių balsavimo teisę, grupės buvimas yra precedento neturintis potvarkis, turtinantis bažnytinį dinamizmą, rodantis atvirumą ir pasirengimą priimti Dievo naujumą, kuris palaipsniui atnaujina Bažnyčią ir leidžia išryškėti visam jos turtingumui“, – rašo Tarptautinės moterų vienuolijų vyresniųjų sąjungos pirmininkė s. Nadia Coppa. (RK / Vatican News)
