Vatikano muziejai pristatė dvi naujas sales
Vienoje salėje bus galima pasigrožėti senąja Šv. Cecilijos vaistine iš istorinio Romos Užtibrio (Trastevere) kvartalo, o kitoje – keramikos dirbinių kolekcija, nuo ankstyvųjų viduramžių iki mūsų laikmečiui artimesnių amžių.
Neretai populiariosios kultūros filmuose ir knygose galima aptikti kontrastingą vaizdinį: į augalų gydomąsias savybes besigilinančius išmintingus žolininkus ir į juos įtariai žvelgiančius Bažnyčios atstovus, atspindintį naujais laikais nukaltą stereotipą, kad tikėjimas ne vien nedera su mokslu, bet ir visomis jėgomis stengiasi jį užgniaužti. Istorinė tikrovė yra kitokia – kone visi senieji Europos universitetai įkurti Bažnyčios, o juose dirbusios mokslininkų, tyrinėtojų ir mąstytojų kartos suteikė nepakeičiamą indėlį, kaupdami, gilindami ir perduodami žinias apie pačius įvairiausius dalykus, įskaitant gamtamokslių disciplinas ir medicinos paslaptis. Vienuolynai ir vienuoliai buvo tie, kurie per amžius kaupė žinias apie augalus, gamino vaistus ir gydė ligonius. Užtibrio Šv. Cecilijos vaistinės kolekcija yra šios svarbios krikščioniškos misijos gydyti ne vien dvasią, bet ir kūną, šiandien jau tęsiamos didelėse ir moderniose katalikiškose ligoninėse, liudytoja.
Vaistinės kolekciją sudaro indai, baldai ir įrankiai, kuriais trinant, pjaustant, spaudžiant, distiliuojant, džiovinant, sveriant ir maišant iš paties vienuolyno daržuose užaugintų ar kitų žolininkų nupirktų augalų buvo gaminami įvairiausi vaistai: milteliai, tepalai, sirupai. Kiekviena gydomoji medžiaga turėjo jai skirtą molinį arba stiklinį indą.
Šv. Cecilijos vaistinės istorija persipina su Užtibrio kvartalo benediktinių istorija. Benediktinės į šį kvartalą atsikėlė 1527 m., Romos miestui atsigaunant po „Didžiojo plėšimo“, įvykdyto imperatoriaus Karolio V kariuomenės, šoko. XVII amžiaus pradžioje vienuolynas buvo reformuotas, išplėstas, jam priklausančiuose aplinkiniuose pastatuose darbavosi amatininkai – duonkepiai, stikliai, dailidės, puodų žiedėjai. Šalia buvo visada gyvas Tibro upės uostas, per kurį tuometinę Romą pasiekdavo įvairios prekės. 1599 m. atvertas šv. Cecilijos kapas, o nesugedęs romėnų laikų šventosios kūnas sukėlė dideles pamaldumo ir piligrimų bangas. Nors vaistinė Užtibrio benediktinių vienuolyne jau veikė anksčiau, 1631 m. ji buvo iš esmės pertvarkyta – buvo įrengtos specialios patalpos, užsakyti specialūs baldai, indai ir įrankiai. Dabartine terminologija galima sakyti, kad nuo tada ši didelė vaistinė pradėjo teikti bendrąsias sveikatos priežiūros paslaugas visam kvartalui. Vaistinė veikė tris šimtmečius, kol 1936 m. visa jos įranga buvo perkelta į Vatikano apaštalinę biblioteką. Nuo šiol ir Vatikano muziejų lankytojams pasiekiamos istorinės vaistinės vertė yra ir ta, kad ji išliko visa, nebuvo padalyta į dalis.
Iš salės su Šv. Cecilijos vaistinės ekspozicija bus galima patekti į kitą, kurioje eksponuojami atrinkti Vatikano Muziejų keramikos kolekcijos dirbiniai. Seniausias yra pagamintas IX amžiuje, o naujausias – XIX amžiuje. Visi eksponuojami keramikos dirbiniai yra pagaminti italų amatininkų rankomis. Didžioji dalis eksponatų – itin dailūs ištapyti, ornamentuoti ir išraižyti indai, tačiau viena dirbinių grupė – tai plytelės. Kai kurios iš jų ištapytos Rafaelio. Parengtame kataloge taip pat galima perskaityti iš tiesų įspūdingas kai kurių indų „biografijas“: kol atsidūrė Vatikano muziejų kolekcijose, jie keliavo iš rankų į rankas, buvo valdovų, didikų, humanistų, pirklių, kolekcionierių nuosavybė, paveldėto turto dalis ir net politinių kivirčų motyvas. Kai kurie naujosios Vatikano muziejų salės keramikos dirbiniai jau buvo eksponuoti laikinose parodose, o dabar tapo nuolatinės ekspozicijos dalimi. (RK / Vatican News)
