Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas: teologija tarnauja Asmeniui (I)
Interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“, paskelbtame liepos 8-ąją, arkivyskupas V. M. Fernándezas pažymėjo, kad popiežiaus Pranciškaus laiškas, kuris buvo paskelbtas kartu su potvarkiu apie jo paskyrimą į Tikėjimo mokymo dikasterijos prefekto pareigas, patikslina, kokiu būdu turės būti taikoma apaštalinė Romos Kurijos konstitucija Praedicate Evangelium.
Pasak jo, popiežius prašo teologijos, kuri bręsta, auga ir yra gilinama dialoge su teologais, pokalbiuose su mokslu bei visuomene. Tačiau visa tai tarnauja evangelizacijai. Šį akcentą jau pabrėžia Tikėjimo mokymo dikasterijos vieta po Evangelizacijos dikasterijos. O tai, kad prefektu popiežius parinko teologą, kuris taip pat buvo parapijos kunigas, patvirtina tai kitu būdu.
Ką šiandien reiškia „saugoti tikėjimą”?
Pranciškus nurodo, kad „saugojimas“ yra turtinga sąvoka. Ji apima ir priežiūrą, tačiau popiežius priduria, jog tikėjimo doktriną geriausiai saugo vis didesnis jos supratimas. Ir tokia situacija, kai yra kovojama su galima erezija, turėtų paskatinti naują teologinės minties šuolį – tai geriausiai apsaugo tikėjimą. Naujasis prefektas pateikė jansenizmo, XVII–XVIII amžiuje Prancūzijoje gana populiarios teologinės interpretacijos, pasmerktos Romos, pavyzdį. Pasak jo, ji išsilaikė taip ilgai todėl, kad buvo tik smerkiama ir nebuvo reaguojama į už klaidų slypėjusias kai kurias teisėtas intencijas, nebuvo adekvačios teologinės raidos.
Kaip skelbti Evangeliją, perduoti tikėjimą vis labiau sekuliarizuotuose mūsų visuomenių kontekstuose? Visada stengiantis geriau atskleisti visą tikėjimo grožį ir patrauklumą, neiškraipant jo ir neužsikrečiant pasaulio kriterijais, bet visada atrandant sąlyčio tašką, leidžiantį jam būti išties reikšmingam, iškalbingam, vertingam tam, kuris tą liudijimą girdi.
„Be dialogo su kultūra rizikuojame, kad mūsų žinia, kad ir kokia graži ji būtų, taps nereikšminga“, – sakė V. M. Fernandezas ir pridūrė, kad už tokį suvokimą jis dėkingas italų kardinolui G. Ravasi, buvusiam Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkui, su kuriuo daug metų dirbo kartu, būdamas šios Tarybos nariu.
„Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“. Komentuodamas šiuos Benedikto XVI enciklikos Deus Caritas Est žodžius, naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas pabrėžė, kad juos visada verta prisiminti. Jokia religinė doktrina nekeičia pasaulio be tikėjimo įvykio, be susitikimo, kuris pakeičia gyvenimo kryptį. Tai galioja ne tik krikščionybei, bet visoms religijoms. Be gyvojo Kristaus, mylinčio ir gelbstinčio, patirties negalime statydinti savo „buvimo krikščionimi“. O pykimasis ir ginčai su visais trukdys padėti šiuo klausimu kitiems žmonėms. Benedikto XVI žodžiai yra kvietimas vystyti tvirtą ir argumentuotą teologiją, kuri tarnautų susitikimo įvykiui, tarnautų Asmeniui. (RK / Vatican News)
