Sinodo teologas: Dievas nepaliaujamai mus veda link naujų įžvalgų
Pasak teologo, iš esmės tai klausimas, ar turėjo Bažnyčioje toliau galioti vadinamasis antimodernizmas – tai yra išskirtinumo, gynimosi ir kitų smerkimo pozicija, kone neurotiškai neigianti kiekvieną naujovę. O gal reikėjo, kad Bažnyčia, imdamasi visų būtinų atsargumo priemonių tikėjimui apsaugoti, atverstų naują puslapį ir grįžtų prie savo šaknų, pozityviai žiūrėtų į artimą ir į šiandieninį pasaulį?
Vatikano II Susirinkime dalyvavęs Josephas Ratzingeris, vėliau apžvelgdamas vykusias diskusijas rašė, kad įtampos priežastis buvo du požiūriai į tradiciją. Jis juos vadino statiškuoju tradicijos supratimu ir dinamiškuoju supratimu. Pirmasis yra legalistinis, įsakomasis ir atsietas nuo istorijos (t. y. galiojantis visais laikais ir visose vietose); antrasis – personalistinis, sakramentinis ir įsišaknijęs istorijoje. Pirmasis yra linkęs sutelkti dėmesį į praeitį, antrasis – matyti praeitį, įgyvendintą dabartyje, bet atvirą ateičiai. Tam apibūdinti Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum panaudotas „gyvosios tradicijos“ terminas. Šiame Susirinkimo dokumente pabrėžiama, kad Apreiškimas yra ne tik tiesos apie Dievą ir žmogaus gyvenimą perteikimas, bet pirmiausia Dievo meilės perteikimas, susitikimas su Dievu Tėvu Kristuje per Šventąją Dvasią. Dieviškasis apreiškimas apibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje. Dievo pasiūlymas užmegzti su juo santykį tebėra gyva tikrovė čia ir dabar. Tai nereiškia, kad galimas naujas Apreiškimas, tačiau Dievas ir toliau bendrauja su žmonėmis ir nepaliaujamai veda žmoniją link naujų suvokimų, naujų klausimų ir naujų įžvalgų įvairiose kultūrose ir vietose, kai tuo metu Bažnyčia pasaulyje žygiuoja per laiką į ateitį, į galutinį tikslą. Todėl, pasak Josepho Ratzingerio, Susirinkimo konstitucija Dei Verbum mums pateikia tokį apreiškimo supratimą, kuris iš esmės suvokiamas kaip dialogas. Sinodo tėvams ir motinoms kalbėjęs australas teologas kun. Ormondas Rushas pridūrė, kad šis aspektas itin svarbus norint suprasti sinodiškumą ir patį šio sinodo tikslą. Šis sinodas būtent ir yra dialogas su Dievu, sakė teologas.
Įžvalgiu žvilgsniu stebėdami laiko ženklus turime suprasti, ką Dievas mums nori pasakyti dabartiniais laikais; į ką turime atkreipti dėmesį, stengdamiesi Jėzaus akimis žiūrėti į tikrovę. Tačiau Dievas mus taip pat ragina būti budrius, kad nepatektume į spąstus: reikia saugotis pavojaus įsitvirtinti tik praeityje arba tik dabartyje, netrokštant dieviškosios tiesos pilnatvės, į kurią Tiesos Dvasia veda Bažnyčią.
Teologas linkėjo, kad šio sinodo dalyviai, kaip dalyvavusieji Apaštalų darbų knygos 15-ajame skyriuje aprašytame pirmajame Jeruzalės susirinkime, galėtų tarti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“ (jm / Vatican News)
