Advento meditacija Vatikane: Marija – mūsų tikėjimo Motina
Pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad Vatikano II Susirinkimas, tarp daugybės kitų dalykų, atnaujino ir mariologiją. Buvo atrastas naujas Mergelės Marijos tikėjimo matmuo. Susirinkimas pabrėžė, kad jos tikėjimas nebuvo statiškas, bet kad Dievo Motina ėjo tikėjimo keliu, kad jos tikėjimas stiprėjo ir tobulėjo. Šį teiginį dar aiškiau išdėstė popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Mater. Pasak jo, Elzbietos žodžiai: „Palaiminta įtikėjusi“ taikomi ne tik konkrečiam apreiškimo momentui. Be abejo, tas momentas, kai Švenčiausiajai Mergelei buvo pranešta, kad ji tapsianti Išganytojo Motina, buvo kulminacinis jos tikėjimo momentas, tačiau jis taip pat buvo atskaitos taškas, nuo kurio prasidėjo visa jos tikėjimo kelionė.
Kardinolas sakė, kad, kalbėdami apie Dievo Motinos tikėjimą, turime atsiminti ne tik apreiškimą ir Jėzaus gimimą, bet ir tą akimirką, kai Marija su Juozapu paaukojo kūdikį šventykloje, taip pat visą tylų savo sūnaus palydėjimą per jo viešąją veiklą ir galiausiai tą momentą, kai jai teko stovėti stovėjo po kryžiumi, laukti prisikėlimo. Visi sūnaus gyvenimo pakilimai ir nesėkmės, visi nesusipratimai ir sunkumai giliai paveikė motinos širdį, tačiau pats sunkiausias momentas buvo sūnaus mirtis. Ji, bejėgė savo sūnaus kankinystės liudininkė, nemaištavo, sutiko mylėti. Ta dramatiška valanda buvo tarsi Abraomo dramos pakartojimas. Tačiau Abraomo atveju Dievas paskutinę akimirką viską sustabdė, o jos atveju – ne. Ji sutiko, kad sūnus būtų paaukotas, atidavė jį Tėvui skausmo prislėgta, bet nepalaužiamo tikėjimo kupina širdimi. Pasak popiežiaus namų pamokslininko, Abraomui taikyti šv. Pauliaus žodžiai „Nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi“ dar labiau tinka Dievo Motinai. Perfrazuodami tuos žodžius galime sakyti, kad dėl savo tikėjimo ji tapo motina daugeliui.
Marija pradėjo ir pagimdė Kristų. Ir mes jį galime pradėti ir pagimdyti per tikėjimą, sakė pamokslininkas. Leisti mumyse gimti Jėzui – tai numarinti savo egoizmą, apsispręsti gyventi ne sau, bet tam, kuris dėl mūsų gimė, mirė ir prisikėlė. „Ten, kur gimsta Dievas, žmogus miršta“, – teigė ateistinis egzistencializmas. Ir tai tiesa! Miršta senasis žmogus, sugedęs ir bet kuriuo atveju pasmerktas mirčiai, ir gimsta naujasis žmogus, pašauktas amžinajam gyvenimui. (jm / Vatican News)
