Šventąja skelbiama pal. Motina Antula
Vienuolė, XVIII a. užtikrinusi su jėzuitų dvasingumu tapatinamų dvasinių pratybų tęstinumą Argentinoje ir kai kuriose kaimyninėse šalyse, liaudiškai vadinama motina Antula. Moteris garsino jėzuitiškas rekolekcijas, kurias laikė brangiu turtu visų socialinių lygių žmonėms. Ji tai darė nepalankių metu – jėzuitų veikla Argentinoje buvo uždrausta ir tai darė sunkiomis sąlygomis – keliaudama ilgą kelią pėsčiomis.
2016 m. kardinolas Angelo Amato skelbdamas motiną Antulą Bažnyčios palaimintąja per beatifikaciją Santjago del Estere, šiaurės Argentinoje, ją pavadino gėrio piligrime. Anot kardinolo, nepaprastos drąsos moteris kompensavo jėzuitų išvarymą iš šalies keliaudama po visą kraštą, kad tautiečiai atsigręžtų į Jėzų per šv. Ignaco dvasinių pratybų praktiką. Anot Šventųjų skelbimo dikasterijos, motina Antula per aštuonerius metus gebėjo pasiūlyti dvasines pratybas daugiau kaip 70 000 žmonių ir tai darė pasikliaudama vien Dievo apvaizda.
Marija Antanė De Paz y Figueroa gimė 1730 m. Silipikoje, Santjago del Estero provincijoje, pasiturinčių katalikų šeimoje, kuri jai užtikrino solidų religinį ir kultūrinį ugdymą. Dar būdama jauna susidūrė su ignaciškuoju dvasingumu ir jam pašventė gyvenimą, pradžioje pasirinkdama bendruomeninį gyvenimą su kitomis pašvęstomis moterimis, atsiduodama vaikų švietimui, ligonių slaugai ir vargšų globai.
Kuomet Karolis III 1767 ištrėmė jėzuitus iš Ispanijos valdų, Marija Antanė subrandino mintį tęsti jėzuitų dvasinių pratybų apaštalavimą, iš pradžių nelabai sėkmingai – tam nepritarė jos bendruomenės moterys ir kai kurie lankomų vietovių dvasininkai.
Šventosios metodas buvo labai paprastas: atvykusi į kaimą ar miestą nedelsiant prisistatydavo institucijoms, kad gautų atitinkamus leidimus. Pratybų kursas tęsdavosi 10 dienų. Dalyviai buvo visų socialinių sluoksnių žmonės. Atvykusi į Buenos Aires prašė leidimo, bet praėjo metai, kol gavo, nes tiek valstybės, tiek Bažnyčios pareigūnai vengė viso, kas susiję su Jėzaus draugija.
Tačiau 1780 m. kursų pasisekimas Buenos Airėse buvo triuškinantis. Vyskupas pakeitė nusistatymą motinos Antulos atžvilgiu. Ilgainiui susiformavo 200 asmenų grupės, per ketverius metus 15 000 žmonių dalyvavo pratybose. Šventosios iniciatyva Argentinos sostinėje buvo pastatyti tebeveikiantys rekolekcijų namai Santa Casa de Exercicios Espirituales. Pratybų dvasiniai vaisiai buvo įvairūs: daugeliu atvejų jie paskatino dalyvių įpročių permainas, gilų gyvenimo pasikeitimą, ydų šalinimą, nusidėjėlių atsivertimą, atsisakymą pasaulietinių tuštybių, skatino kunigų ir pašvęstųjų, tiek vyrų, tiek moterų, tobulėjimą. Garsas apie organizuojamas dvasines pratybas pasiekė Prancūziją, o motinos Antulos dvasinių minčių vadovas išverstas į kitas kalbas.
1799 m. motina Antula mirė eidama 70 metus. Palaidota kukliai kapinėse prie Buenos Airių Sopulingosios Dievo Motinos bažnyčios. Vėliau jos žemiškieji palaikai buvo perkelti į šios šventovės vidų, kur yra nuolat piligrimų lankomi. (SAK / Vatican News)
