Gavėnios meditacija Vatikane: Dievo Dvasia veda Kristaus keliu
Paskutinės meditacijos tema – Kristaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, ištarti vadinamojoje atsisveikinimo kalboje per Paskutinę vakarienę. Pasak pamokslininko, čia kalbama apie Kristaus sekimą, kuriam evangelijoje pagal Joną skiriama iš tiesų labai daug dėmesio. Galime netgi sakyti, kad sekimas čia suprantamas kaip tikėjimo sinonimas. Jei žodį „tikėjimas“ suprantame visų pirma kaip proto ir valios nuostatą, tai „sekimas“ išryškina kitą svarbų aspektą – keliavimą, ėjimą, dinamiškumą, kuris turi būti būdingas krikščionio gyvenimui. Sekimas ne tik atspindi tam tikrą proto ir širdies nuostatą, bet nubrėžia mokinio gyvenimo programą, ėjimą Viešpaties nurodytu keliu, dalyvavimą jo misijoje.
Jei Jėzus yra kelias, tai Šventoji Dvasia yra vadovė, padedanti šiuo keliu eiti, tęsė pamokslininkas. Toliau toje pačioje evangelisto Jono užrašytoje atsisveikinimo kalboje Jėzus sako: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (16, 12). Šventosios Dvasios vaidmenį tikinčiojo gyvenime kardinolas R. Cantalamessa palygino su teatro suflerio vaidmeniu. Teatre sufleris yra pasislėpęs ir žiūrovams nematomas. Taip ir Šventoji Dvasia lieka tarsi užkulisiuose. Sufleris žodžius taria šnabždėdamas, kad jų negirdėtų žiūrovai, o girdėtų tik aktorius. Dvasia taip pat kalba tyliai. Tačiau, kitaip nei žmonės, ji kalba ne į ausį, bet į širdį. Ji ne tik primena Evangelijos žodžius, bet ir juos paaiškina, pritaiko situacijoms. Ištikimybė Dievo Dvasios įkvėpimams yra tiesiausias kelias į šventumą. Jei žmogus nori pasiekti šventumą, negana tik laikytis bendrų taisyklių, kurios galioja visiems, bet reikia stengtis suprasti, ko iš jo ir tik iš jo vieno laukia Dievas.
Tačiau čia, sakė pamokslininkas, susiduriame su rimtu sunkumu: kaip atskirti, kurie įkvėpimai ateina iš Dievo Dvasios, o kurie – iš pasaulio dvasios, iš žmogaus aistrų ar netgi iš piktosios dvasios. Yra tam tikri kriterijai, kuriuos galėtume pavadinti objektyviais. Doktrinos srityje – tai visų pirma tikėjimas, kad Kristaus yra Išganytojas. Šv. Paulius tai paaiškina sakydamas, kad „nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Moralės srityje pagrindinis kriterijus yra koherentiškumas, nuoseklumas. Iš Šventosios Dvasios gautas įkvėpimas niekada nereikalaus daryti to, kas prieštarauja Dievo valiai, išreikštai Šventajame Rašte, Bažnyčios mokyme. Dieviškasis įkvėpimas niekada neskatins veiksmų, kuriuos Bažnyčia laiko amoraliais.
Tačiau kartais šių objektyvių kriterijų nepakanka, nes tenka rinktis ne tik tarp gėrio ir blogio, bet tarp vieno gėrio ir kito gėrio, ir reikia suprasti, ko Dievas nori konkrečiomis aplinkybėmis. Tačiau, sakė pamokslininkas, ir čia galime visiškai pasitikėti Šventosios Dvasios vadovavimu. Tai iš tiesų yra paprasčiau, nei mums atrodo. Mumyse kalbanti Dvasia visada mus teisingai pamokys. Dažniausiai pakanka paprasto vidinio žvilgsnio, širdies judesio, susikaupimo ir maldos akimirkos. (jm / Vatican News)
