Ketvirtoji gavėnios meditacija Vatikane. „Aš esu prisikėlimas“
Evangelistas Jonas šiuos Jėzaus žodžius įterpia į pasakojimą apie Jėzaus bičiulio Lozoriaus prikėlimą iš numirusių (Jn 11, 1–44). Lozoriaus prikėlimas sukelia Jėzaus pasmerkimą mirčiai, nes, kaip rašo evangelistas Jonas, būtent po šio įvykio aukštieji kunigai ir fariziejai nusprendžia, kad Jėzus turi mirti. Šiame kontekste nuskamba ir garsieji žodžiai, jog „geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. Pasak evangelisto, šiuose vyriausiojo kunigo Kajafo žodžiuose glūdi ir galbūt nesąmoningai jo ištarta pranašystė, „jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“. Apibendrinant galima pasakyti, kad Lozoriaus prikėlimas sukelia Jėzaus mirtį; Jėzaus mirtis sukelia prisikėlimą visiems, kurie jį tiki.
„Aš esu prisikėlimas!“ Apie kokį prisikėlimą čia Jėzus kalba, klausė pamokslininkas. Lozoriaus sesuo Morta mano, kad apie galutinį prisikėlimą paskutiniąją dieną. Jėzus neneigia šio paskutinės dienos prisikėlimo, tačiau čia jis skelbia kai ką nauja: kad tiems, kas jį tiki, prisikėlimas prasideda jau dabar.
Toliau dalį savo meditacijos skyręs Jėzaus prisikėlimo iš numirusių fakto tikrumui, pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad nė vienas senovės įvykis nėra patvirtintas tokios daugybės liudijimų, kaip šis. Šv. Paulius – Saulius iš Tarso, kuris anksčiau aršiai priešinosi tikėjimui prisikėlimu, – savo Pirmajame laiške korintiečiams (15, 6–9) kalba apie daugybę liudytojų, kurių daug jam rašant laišką dar buvo gyvi ir, jei Paulius būtų sakęs netiesą, būtų galėję jo žodžius lengvai paneigti. Apaštalų darbuose apaštalai yra vadinami tiesiog prisikėlimo liudytojais. Ir pats Jėzus nurodė savo prisikėlimą kaip svarbiausią savo misijos autentiškumo patvirtinimą.
Toliau gavėnios pamoksle kardinolas R. Cantalamessa kalbėjo apie egzistencinį prisikėlimą, apie tą prisikėlimą, kurį per tikėjimą galime išgyventi jau dabar. Dabartinis dvasinis prisikėlimas neatstoja galutinio kūno prisikėlimo ir jo neneigia, bet yra jo garantas. Jėzus gali sakyti „Aš esu prisikėlimas“, nes jis yra Prisikėlusysis!
Pasak pamokslininko, toks dvasinis prisikėlimas, žmogaus širdies prisikėlimas visų pirma reiškia vilties atgimimą. Įdomu, kad Jėzaus mokyme ne kartą negirdime žodžio „viltis“. Evangelijose Jėzus daug kalba apie tikėjimą ir meilę, bet nė kartą nemini vilties. Po Kristaus prisikėlimo apaštalų mokymas tiesiog sprogsta viltimi. Pats Dievas vadinamas „vilties Dievu“ (Rom 15, 13). Paaiškinimas, kodėl Evangelijoje nėra žodžių apie viltį, yra labai paprastas, sakė pamokslininkas. Kristus pirmiausia turėjo mirti ir prisikelti. Prisikeldamas jis atvėrė vilties šaltinį, jis sukūrė ir nurodė patį vilties tikslą – gyvenimą su Dievu anapus mirties. (jm / Vatican News)
