„Tikroji Dievo visagalybė – jo visiškas bejėgiškumas ant kryžiaus”
Pastarosiomis savaitėmis kiekvieną gavėnios penktadienį kardinolas R. Cantalamessa Vatikane vadovavo tradicinėms meditacijoms, kurių klausėsi popiežius ir Romos kurijos vadovai. Bendra jų tema buvo evangelisto Jono užrašyti Kristaus žodžiai, kuriais jis apibrėžia pats save ir savo misiją – „Aš esu gyvybės duona“, „Aš – pasaulio šviesa“, „Aš – Gerasis Ganytojas“, „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“, „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Dabar, per Didžiojo penktadienio pamaldas, tarsi apibendrindamas viską, kas kalbėta pastarosiomis savaitėmis, popiežiaus namų pamokslininkas komentavo patį giliausią Jėzaus pavartotą savęs apibūdinimą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Tai aiški nuoroda į Išėjimo knygoje (3, 14) ir pranašo Izaijo knygoje (43, 10–12) naudojamą Dievo vardą – „Aš Esu“.
Evangelijoje pagal Joną vartojamas „iškėlimo“ terminas reiškia nukryžiavimą. Susiduriame su visišku žmogiškosios Dievo idėjos, o tam tikra prasme, ir Senojo Testamento Dievo idėjos sugriovimu. Dievas buvo suvokiamas kaip aukščiausioji esybė. Tad kaip galima kalbėti apie jo mirtį ant kryžiaus? Kristuje tikroji Dievo visagalybė apsireiškė kaip visiškas bejėgiškumas ant kryžiaus.
Žinome, kad po mirties ant kryžiaus seka Kristaus priskėlimas. Tad būtų galima sakyti, kad svarbiausia čia ne bejėgiška mirtis, bet prisikėlimo triumfas. Iš tiesų taip ir yra, sakė pamokslininkas, tačiau visai kita prasme, nei esame įpratę manyti. Prisikėlimas įvyksta slėpiningai. Prisikėlusysis keletą kartų pasirodo, kad suteiktų tvirtą tikėjimo pagrindą tiems, kurie neatsisako tikėti. Jis pasirodo ne tam, kad įrodytų, jog netikintieji klysta, ne tam, kad pasityčiotų iš savo priešininkų bejėgiškos rūstybės. Bet koks kerštas būtų nesuderinamas su meile, kurią Kristus savo kančia norėjo paliudyti. Prisikėlimo šlovėje jis elgiasi taip pat nuolankiai, kaip ir kentėdamas ant kryžiaus.
Popiežiaus namų pamokslininkas priminė, kad dar palyginti neseniai su džiaugsmu buvo kalbama apie „šventosios Bažnyčios triumfą“. Žmonės meldėsi, kad Bažnyčia triumfuotų, minėdavo didžiuosius istorinius triumfo momentus. Šiandien suvokiame, kad taip suprantamas triumfas labai skyrėsi nuo Jėzaus pergalės. Tačiau, pasak pamokslininko, kalbant apie praeitį reikia būti atsargiems, nes visada kyla pavojus būti neteisingiems, kai praeitį vertiname vadovaudamiesi dabarties mąstysena.
Užuot kalbėję apie triumfą ar smerkę triumfuojančią Bažnyčią, verčiau išgirskime Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Kas nors galėtų šiuose žodžiuose įžvelgi ironiją. Tas, kuris pats neturi kur galvos priglausti, kurį savieji atstūmė, pasmerkė mirčiai, tas, prieš kurį žmonės užsidengia veidą, kad nematytų (plg. Iz 53, 3), kreipiasi į visą žmoniją, į visus viso pasaulio ir visų laikų žmones, ir sako: „Ateikite pas mane visi, ir aš jus atgaivinsiu!“
Jėzus kreipiasi į visus, bet ypač į senus, ligotus ir vienišus, tuos, kuriuos pasaulis palieka mirti varge, alkyje ar nuo bombų; tuos, kurie dėl tikėjimo ar kovos už laisvę kenčia kalėjimo kamerose; į kiekvieną smurto auką. Jis sako visiems: „Ateikite pas mane, ir aš jus atgaivinsiu! Argi jums nepažadėjau: kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32)“.
„Ateikite pas mane, nes Aš Esu! Aš esu Dievas! Aš išsižadėjau jūsų visagalybės idėjos, bet savo visagalybę, kuri yra meilės visagalybė, išsaugojau nepaliestą.“
Didžiojo penktadienio homiliją popiežius namų pamokslininkas baigė šv. Pauliaus Laiško romiečiams žodžiais: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? […] Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 35–39).
(jm / Vatican News)
