Kardinolas apie pašaukimą: „Viešpats nori, kad būtume laimingi“
Sekmadienį minėsimos Pasaulinės pašaukimų dienos popiežiaus žinios mintis interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ pratęsia kardinolas Lozorius You Heung-sikas, Dvasininkijos dikasterijos prefektas.
Pirmiau už religinius aspektus, pasak jo, pašaukimas yra kvietimas būti laimingais ir paimti į rankas savo gyvenimą, kad jis būtų realizuotas ir neiššvaistytas veltui. Tai yra pirmasis Dievo troškimas kiekvienam vyrui ir moteriai, kiekvienam iš mūsų: kad mūsų gyvenimas nebūtų prarastas, bet kuo stipriau spindėtų. Dėl šios priežasties jis prisiartino prie mūsų per savo Sūnų Jėzų ir nori mus pakviesti į savo meilės glėbį. Krikšto dėka tampame aktyvia šios meilės istorijos dalimi, o kai jaučiame, kad esame mylimi ir lydimi, tada mūsų egzistencija tampa keliu į laimę, į gyvenimą be pabaigos. Po to šis kelias įkūnijamas ir realizuojamas per gyvenimo pasirinkimą, konkrečią misiją ir daugybę kasdienių situacijų.
Kaip atpažinti savo pašaukimą, kaip jis siejasi su mūsų troškimais? Turtinga Bažnyčios tradicija ir krikščioniškojo dvasingumo išmintis gali daug ko mus išmokyti šia tema. Kad būtume laimingi – o laimė yra pirmasis bendras visų žmonių pašaukimas – būtina, kad nesuklystume bent jau esminiuose gyvenimo pasirinkimuose. Pirmieji kelio ženklai, kuriuos reikia stebėti ir kuriais reikia vadovautis, yra būtent mūsų troškimai ir tai, ką širdyje jaučiame esant gera mums, o per mus – ir mus supančiam pasauliui.
Tačiau kasdien taip pat patiriame, kad patys save apgauname, nes mūsų troškimai ne visada atitinka tiesą apie tai, kas esame. Taip gali įvykti dėl to, kad mūsų žvilgsnis per siauras, dėl žaizdų, dėl egoistiškų savo gerovės paieškų sukeltų nusivylimų ar dėl to, kad troškimais pavadinome tai, kas iš tiesų tėra iliuzija. Kitaip tariant, mums reikia dvasinio įžvalgumo arba ištyrimo – dvasinio meno suprasti, su Dievo pagalba, ką turėtume pasirinkti savo gyvenime.
Dvasinis įžvalgumas įmanomas tik tada, kai įsiklausome į save ir į mumyse esantį Dievą, įveikdami labai dažną pagundą savo jausmus sutapatinti su absoliučia tiesa. Todėl popiežius Pranciškus katechezių, skirtų dvasiniam įžvalgumui, ciklo pradžioje kvietė pasiryžti sunkiam savęs ištyrimo darbui, atsimenant Dievo buvimą mūsų gyvenime. Pašaukimas atpažįstamas tada, kai mūsų gilieji troškimai pradeda kalbėtis su Dievo malonės mumyse atliekamu darbu. Šis pokalbis pamažu išsklaido abejonių ir klausimų naktį ir Viešpats padeda mums suprasti, kuriuo keliu eiti.
Dialogas tarp žmogiškos ir dvasinės dimensijos yra būtinas, bet kartais jį apleidžiame. Neturėtume manyti, kad dvasinis aspektas gali vystytis atskirai nuo žmogiškojo, taip priskirdami Dievo malonei savotišką „magijos galią“. Dievas tapo kūnu, todėl pašaukimai visada įsikūnija mūsų žmogiškoje prigimtyje. Pasauliui, visuomenei ir Bažnyčiai reikia kunigų, kurie būtų giliai žmogiški ir kurių dvasingumas būtų tokio pat pobūdžio, kaip Jėzaus: ne toks dvasingumas, kuris atskiria nuo kitų ar paverčia šaltais abstrakčios tiesos mokytojais, bet geba įkūnyti Dievo artumą žmogui, jo meilę kiekvienam kūriniui, jo užuojautą kiekvienam sužeistam gyvenimo. Reikia kunigų, kurie, būdami tokie pat trapūs, kaip ir visi kiti, pasižymi pakankama psichologine branda, vidine ramybe ir jausmų pusiausvyra.
Didelio skaičiaus kunigų gyvenime daug sunkumų ir kančios. Kaip jiems padėti? Pasak Dvasininkijos dikasterijos prefekto, du dalykai jam atrodo svarbiausi. Viena, tai buvimo Bažnyčia ir misijos permąstymas ta linkme, kad būtų įtraukti visi pakrikštytieji. Kunigai perkrauti darbu, ne vien sielovadiniu, bet ir juridiniu ar administraciniu, slegiami tuo pačiu atsakomybės svoriu, kurį seniau nešė didesnis kunigų skaičius. Antra, reikia sakramentinės brolybės atskleidimo. Tiesa, kad diecezinis kunigas nėra pašauktas tokiam bendruomeniniam gyvenimui, kaip vienuoliai, bet ir jam reikia priklausymo bendruomenei – brolių kunigų, įskaitant vyskupą, ir tikinčiųjų, kuri suteiktų paramą sielovadinėje tarnystėje ir palydėtų, kai vienatvė tampa sunki. Šiuo požiūriu reikia naujo mentaliteto ir atitinkamos formacijos, nes neretai, o tai nėra gerai, kunigas ugdomas kaip lyderis, kuris yra ir viską sprendžia vienas.
Ar kunigai pasirengę šių dienų iššūkiams? Šiuo požiūriu, pabrėžė kardinolas Lozorius You Heung-sikas, Dvasininkijos dikasterijos prefektas, svarbu ne vien pradinė, bet ir tęstinė formacija. Visada išliekame mokiniai, kurie gali išmokti daug ko nauja iš savo Mokytojo, Jėzaus, net esant diakonu, kunigu ar vyskupu daug metų. Negalima laikytis įsikibus sustingusių sakralinių formų ar kunigą paversti vien religinių apeigų administratoriumi. Šiandien pasaulyje daug krizių – prievarta ir karai, aplinkos nykimas ir ekonominiai sunkumai – kurios žmonių gyvenimuose sukelia nesaugumą, nerimą, ateities baimę. Bet pasaulyje labai reikia kunigų ir pasauliečių tikinčiųjų, gebančių visiems nešti Evangelijos džiaugsmą kaip naujo pasaulio pranašystę ir kompasą, padedantį orientuotis gyvenimo kelyje.
Ir šiandien verta būti kunigu, leistis suviliojamam Viešpaties ir skirti gyvenimą jo sumanymams. Pažvelkime į jauną mergaitę iš Nazareto, Mariją, kuri, nors ir išgąsdinta angelo žinios, kviečiama pasiryžo stulbinamam nuotykiui ir tapo Dievo bei žmonijos Motina. Su Viešpačiu niekas niekada nėra prarasta.
„Norėčiau tarti žodį visiems kunigams, ypač tiems, kurie šiuo metu yra nusivylę ar sužeisti: Viešpats niekada nelaužo savo pažado. Jei jis jus pašaukė, visada duos meilės švelnumo, Dvasios šviesos, širdies džiaugsmo. Daugybe būdų jis pasirodys jūsų kunigiškajame gyvenime. Norėčiau, kad ši viltis pasiektų kunigus, diakonus ir seminaristus visur pasaulyje, kad juos paguostų ir padrąsintų. Mes nesame vieni, Viešpats visada yra su mumis! Ir jis nori, kad būtume laimingi!“ – primena kardinolas. (RK / Vatican News)
