Armėnų ir anglikonų atstovai apie dokumentą „Romos vyskupas“
Nuo pat Antrojo Vatikano susirinkimo vykstančiuose Katalikų Bažnyčios dvišaliuose ekumeniniuose dialoguose su kitomis Bažnyčios ir krikščionių bendruomenėmis keliamas ir šv. Petro įpėdinio pirmavimo ir jo visuotinės tarnystės klausimas. Dar labiau šis klausimas buvo sukonkretintas, kai popiežius Jonas Paulius II 1995 m. paskelbtoje enciklikoje Ut unum sint paragino visas krikščionių Bažnyčias siūlyti joms priimtinus Petro tarnystės vykdymo būdus. Dokumentas „Romos vyskupas“ apžvelgia per pastaruosius tris dešimtmečius pasiektus rezultatus ir išryškina kai kurias specifines sritis, kuriose dialogas dėl Petro tarnystės turi būti labiau gilinamas.
Dokumentą „Romos vyskupas“ birželio 13 d. Vatikane pristatė jį parengusios Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos prefektas kardinolas Kurtas Kochas. Pristatyme nuotoliniu būdu dalyvavo ir dviejų stiprius ekumeninius ryšius su Katalikų Bažnyčia užmezgusių Bažnyčių – Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios ir Anglikonų Bendrijos – atstovai: Armėnų Bažnyčios įgaliotinis ryšiams su Katalikų Bažnyčia vyskupas Chadžakas Barsamianas ir Kenterberio arkivyskupo atstovas prie Šventojo Sosto vyskupas Ianas Ernstas. Jie pateikė savo Bažnyčių pastabas apie dokumente „Romos vyskupas“ išryškintus ekumeninės diskusijos Petro tarnystės tema elementus.
Armėnų vyskupas Chadžakas Barsamianas savo pastabas pradėjo nuo konstatavimo, kad įvairiais formatais vykstančiuose teologiniuose Ortodoksų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių dialoguose su Katalikų Bažnyčia pabrėžiama, jog būsimos bendrystės su Roma modeliu negali būti laikomi dabartiniai Romos santykiai su Rytų Katalikų Bažnyčiomis. Kitaip tariant, bendrystės ir Petro tarnystės visuotinio pripažinimo klausimas turi būti svarstomas gilinantis į pačią bendrystės esmę, o ne į Romos vyskupo jurisdikcijos klausimus. Dėl to, pasak armėnų vyskupo, labai svarbus yra dokumente minimas siūlymas aiškiau atskirti du popiežiaus tarnystės aspektus – kaip Lotynų Bažnyčios patriarcho ir kaip vienybės tarno. Šiame kontekste svarbu, kad popiežius Pranciškus nusprendė į oficialių Vatikano žinyną sugrąžinti istorinį popiežiaus kaip Vakarų patriarcho titulą. Šis titulas, siekiantis pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį, liudija apie Romos vyskupo brolybę su kitais patriarchais. Taip pat labai svarbu, kad popiežius Pranciškus pabrėžtinai save tituluoja Romos vyskupu. Tai atitinka šv. Ignoto Antiochiečio mintį, išsakytą jo Laiške romiečiams, kad popiežius, vadovaujantis Romos Bažnyčiai, turinčiai pirmauti meile, yra pašauktas tarnauti Bažnyčių bendrystei. Vyskupas Chadžakas Barsamianas taip pat išreiškė viltį, kad su Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos dokumentu atidžiai susipažins visos Bažnyčios ir kad bus tęsiamos vaisingos diskusijos. Tam labai palankų kontekstą sudarys ateinančiais metais minimos Nikėjos Susirinkimo 1700-osios metinės.
Dokumento „Romos vyskupas“ pristatyme nuotoliniu būdu dalyvavęs anglikonų atstovas vyskupas Ianas Ernstas mano, kad vienas svarbiausių dalykų yra tai, jog kalbama apie poreikį peržiūrėti Pirmojo Vatikano susirinkimo mokymą apie popiežiaus neklystamumą. Šis klausimas yra rimtas kliuvinys Bažnyčių santykiuose, dėl to labai svarbu, kad kalbama apie jo performulavimą Antrojo Vatikano susirinkimo ekleziologijos šviesoje arba bent apie išsamaus oficialaus komentaro pateikimą. (jm / Vatican News)
