Prieš Sinodo darbo pradžią – atsiprašymas už Bažnyčios žmonių nuodėmes
Atgailos liturgiją sudarė Dievo žodžio skaitiniai, kelių asmenų liudijimai apie karo baisumus, apie likimo valiai paliktus migrantus, apie kančias, kurias sukėlė Bažnyčios žmonių nuodėmės, septynių kardinolų perskaityti popiežiaus sukurti atleidimo maldavimai ir trumpa paties Pranciškaus baigiamoji meditacija bei malda.
Bažnyčia yra dvasios vargdienių ir nusidėjėlių, ieškančių atleidimo, bendruomenė. Ją sudaro teisieji ir šventieji, kurie išpažįsta, jog yra vargšai ir nusidėjėliai. Popiežius sakė, kad būtent dėl to jis sukūrė per antradienio pamaldas skaitomus atleidimo maldavimus, nes reikėjo aiškiai įvardyti Bažnyčios narių didžiąsias nuodėmes. Gijimas prasideda tuomet, kai išpažįstame padarytą nuodėmę.
Šiandien mes visi esame kaip Evangelijos muitininkas, sakė Pranciškus. Mūsų akys nuleistos ir mums gėda dėl mūsų nuodėmių. Mes žinome, kad negalėtume ištarti Dievo vardo, jei nemelstume atleidimo brolių ir seserų, žemės ir visos kūrinijos. Pranciškus pabrėžė, kad Sinodo išvakarėse tariami nuodėmių išpažinimo žodžiai – tai ir mėginimas atkurti žmonių pasitikėjimą Bažnyčia, pasitikėjimą, kurį sugriovė Bažnyčios žmonių klaidos ir nuodėmės, ir gydyti žaizdas, kurios nesiliauja kraujuoti.
„Tėve, – meldė popiežius, – mes susirinkome čia suvokdami, kad mums reikia tavo mylinčio žvilgsnio. Mūsų rankos tuščios, galime priimti tiek, kiek tu mums duosi. Prašome tavo atleidimo už visas mūsų nuodėmes. Padėk mums atkurti tavo atvaizdą, kurį išniekinome savo neištikimybe. Jausdami gėdą kreipiamės į tuos, kuriuos sužeidė mūsų nuodėmės, ir prašome atleidimo. Suteik mums nuoširdžios atgailos drąsą, kad mūsų atsivertimas būtų tikras.“
Septyni atgailos maldavimai
Kard. Oswaldas Gracias, Bombėjaus arkivyskupas:
Prašau, jausdamas gėdą, Dievo Tėvo atleidimo dėl drąsos trūkumo nuodėmės, drąsos, kurios reikia ieškant taikos tarp žmonių ir tautų, pripažįstant begalinį kiekvieno žmogaus gyvenimo orumą visais jo etapais, nuo gimimo iki senatvės, ypač vaikų, ligonių, vargšų, pripažįstant teisę turėti darbą, žemę, namus, šeimą, bendruomenę, kurioje būtų galima laisvai gyventi, pripažįstant kiekvienos planetos vietos kraštovaizdžio ir kultūros vertę. Norint pasiekti taiką, reikia drąsos pasakyti „Taip“ susitikimui ir „Ne“ susidūrimui. „Taip“ susitarimų laikymuisi ir „Ne“ provokacijoms. „Taip“ nuoširdumui ir „Ne“ dviveidiškumui. Visų tikinčiųjų vardu prašau atleidimo tų, kurie gimsta šiandien ir gims po mūsų, ateities kartų, kurios mums paskolino šį pasaulį ir kurios turi teisę vieną dieną jame gyventi santarvėje ir taikoje. Dar didesnė mūsų nuodėmė, jei šaukiamės Dievo vardo, kad pateisintume karą ir diskriminaciją. Atleisk mums, Viešpatie.
Kard. Michaelas Czerny SJ, Tarnystės integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas:
Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl to, ką mes, tikintieji, padarėme, kad kūriniją iš sodo paverstume dykuma, manipuliuodami ja pagal savo norus, ir dėl to, ko nepadarėme, kad tam sutrukdytume. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą, už tai, kad nepripažinome kiekvieno asmens teisės ir orumo, diskriminavome ir išnaudojome juos – ypač galvoju apie čiabuvius – ir už tai, kad bendrininkavome sistemose, kurios buvo palankios vergovei ir kolonializmui. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą, už tai, kad dalyvavome ir dalyvaujame abejingumo globalizacijoje tragedijų akivaizdoje, kuriose dideliam skaičiui migrantų jūrų keliai ir sienos tarp tautų iš vilties kelio virsta mirties keliu. Asmens vertė visada didesnė už sienų vertę. Šią akimirką girdžiu Dievo balsą, kuris mūsų visų klausia: „Kur tavo brolis, kur tavo sesuo?“. Atleisk mums, Viešpatie.
Kard. Seánas Patrickas O’Malley OFM cap., Bostono arkivyskupas emeritas:
Prašau atleidimo ir gėdijuosi dėl visų atvejų, kai mes, tikintieji, bendrininkavome ar tiesiogiai piktnaudžiavome sąžine, piktnaudžiavome valdžia, seksualiai išnaudojome. Man labai gėda ir skaudu, kai galvoju apie nepilnamečių ir pažeidžiamų žmonių seksualinį išnaudojimą, kuris pavogė jų nekaltumą ir išniekino šventumą tų, kurie silpni ir negali apsiginti. Jaučiu gėdą ir prašau atleidimo už visus tuos atvejus, kai pasinaudojome įšventintosios tarnystės ir pašvęstojo gyvenimo statusu, kad padarytume šią baisią nuodėmę, jausdamiesi saugūs ir apsaugoti, nors šėtoniškai pasinaudojome mažutėliais ir vargšais. Atleisk mums, Viešpatie.
Kard. Kevinas Josephas Farrellas, Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektas:
Visų esančių Bažnyčioje, ypač mūsų, vyrų, vardu prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl visų kartų, kai nesugebėjome pripažinti ir ginti moterų orumo, kai jas vertėme tylėti, paklusti ir neretai dirbti mums, ypač turiu omenyje pasirinkusias pašvęstąjį gyvenimą. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl visų atvejų, kai teisėme ir smerkėme, prieš tai nepasirūpinę šeimų trapumu ir žaizdomis. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą, už visus tuos kartus, kai iš jaunųjų kartų pavogėme viltį ir meilę, nesuprasdami augimo permainų subtilumo, tapatybės formavimosi kančių ir nenorėjome aukotis dėl jų teisės išreikšti savo talentus ir profesionalumą randant orų darbą su sąžiningu atlyginimu. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl visų kartų, kai, užuot siekę teisingumo, mieliau keršijome, apleisdami klystančius kalėjime ir griebdamiesi mirties bausmės. Atleisk mums, Viešpatie.
Kard. Víctoras Manuelis Fernándezas, Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas:
Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl visų atvejų, kai Bažnyčioje, ypač mes, ganytojai, kuriems patikėta užduotis sutvirtinti savo brolius ir seseris tikėjime, nesugebėjome saugoti ir pasiūlyti Evangelijos kaip gyvo amžinojo naujumo šaltinio, „indoktrinuodami“ ją ir rizikuodami paversti krūva negyvų akmenų, kuriuos galima svaidyti į kitus. Prašau atleidimo, gėdydamasis dėl visų kartų, kai doktriniškai pateisinome nežmonišką elgesį. Prašau atleidimo ir gėdijuosi, kad patikimai neliudijome, jog tiesa išlaisvina, kad kliudėme teisėtiems Jėzaus Kristaus, kuris visada žengia istorijos ir gyvenimo keliais, kad jį atrastų tie, kurie nori ištikimai ir džiaugsmingai juo sekti, tiesos įkultūrinimams. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl veiksmų ir aplaidumo, kurie sukliudė ir toliau apsunkina krikščioniškąjį tikėjimą vienybės atkūrimą ir autentišką visos žmonijos brolybę. Atleisk mums, Viešpatie.
Kard. Cristóbalis Lopezas Romero SDB, Rabato arkivyskupas:
Visų Bažnyčios narių vardu prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl to, kad nusigręžėme nuo vargšų sakramento, mieliau puošdami save ir altorių kaltės brangenybėmis, kurios atima duoną iš alkstančiųjų. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl inercijos, kuri mus sulaiko nuo pašaukimo būti vargšų Bažnyčia priėmimo ir skatina pasiduoti valdžios gundymams, pirmųjų vietų liaupsėms ir tuščiagarbiams titulams. Prašau atleidimo ir gėdijuosi, kad pasiduodame pagundai slėptis centre, saugoti savo bažnytines erdves, kuriose daug liguisto žiūrėjimo į save pačius, priešindamiesi ėjimui į išorę, apleisdami misiją geografiniuose ir egzistenciniuose pakraščiuose. Atleisk mums, Viešpatie.
Kard. Christophas Schoenbornas OP, Vienos arkivyskupas:
Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl kliūčių, kurias sudarome kūrimui iš tiesų sinodinės, simfoniškos Bažnyčios, suvokiančios, jog esame šventoji Dievo tauta, einanti kartu, pripažįstanti bendrą Krikšto orumą. Prašau atleidimo ir gėdijuosi dėl visų kartų, kai nesiklausėme Šventosios Dvasios, mieliau klausėmės savęs, gynėme nuomones ir ideologijas, kurios žeidžia visų bendrystę Kristuje, kurių Tėvas laukia laikų pabaigoje. Prašau atleidimo, jausdamas gėdą dėl to, kad autoritetą pavertėme galia, slopindami įvairovę, nesiklausydami asmenų, apsunkindami daugelio brolių ir seserų dalyvavimą Bažnyčios misijoje, pamiršdami, kad istorijoje visi esame pašaukti per tikėjimą Kristumi tapti gyvaisiais vienos Šventosios Dvasios šventovės akmenimis. Atleisk mums, Viešpatie.
(Vatican News)
