Pasitikėjimas. Antrasis advento pamokslas Vatikane
Pasitikėjimas – tai pamatinė nuostata, kuria yra grindžiami ir palaikomi žmonių santykiai, sakė pamokslininkas. Tai ne vietos jokiai rizikai nepaliekantis tikrumas, bet atvirumo aktas, kuriuo pripažįstama, jog gėrio pradų galime rasti net ir pažeidžiamumo bei netikrumo būsenoje. Pasitikėjimas – tai ne naivus jausmas, bet drąsus pasirinkimas, kylantis iš gilaus žvilgsnio į tikrovę.
Toliau savo gana ilgoje meditacijoje pamokslininkas kalbėjo apie pasitikėjimą remdamasis dviejų Naujojo Testamento personažų, dviejų vyrų – romėnų šimtininko ir šv. Juozapo – pavyzdžiais.
Pirmasis jų – šimtininkas – nepriklausė Izraelio tautai. Nors jis buvo vietinių žmonių negerbiamas svetimšalis, parodė nepaprastą pasitikėjimą pas Izraelio tautą atėjusiu Mesiju. Savo pasitikėjimą jis išreiškė nuolankumo ir pagarbos kupinais žodžiais, kurie, kiek pakeisti, tapo svarbia krikščionių liturgijos dalimi: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks“.
Kita pasitikėjimo ikona – šv. Juozapas. Sužinojęs, kad su jo sužadėtine Marija dedasi kažkas didinga ir nepaprasta, ko jis nesupranta, Juozapas labai aiškiai suprato vieną svarbų dalyką: atėjo metas mylėti labiau, daug labiau, nei įsivaizdavo.
Pasitikėjimas, apie kurį per adventą mums kalba Šventasis Raštas, kurio pavyzdį mums davė anoniminis šimtininkas ir teisusis Juozapas, veda mus į didžiulės laisvės erdvę, sakė pamokslininkas. Norint į ją įžengti, nepakanka tik būti ar apsimesti optimistu, bet reikia pakelti akis į Dievą ir plačiai atverti širdį jo Dvasios veikimui. Jei sugebėsime pasitikėti ne tik Dievu, bet ir savimi bei kitais, pamatysime didelius pokyčius savyje ir aplink save. (jm / Vatican News)
