Gavėnios meditacija Vatikane: Krikštas – visko pradžia ir pagrindas
Keturių penktadienių meditacijų ciklo bendra tema: „Įsišakniję Kristuje“. Pirmojoje meditacijoje popiežiaus namų pamokslininkas kalbėjo apie Krikštą.
Šiemet švęsdami Jubiliejaus metus krikščionys kviečiami iš naujo pažvelgti į Kristų kaip į tvirtą ir nepajudinamą inkarą, suteikiantį viltį. Dėl to visų pirma reikia gerai suprasti Krikšto prasmę, nes būtent Krikštas yra tikinčiojo žmogaus ryšio su Dievu pradžia ir jo misijos pasaulyje atspirties taškas.
Evangelijos pasakoja apie Jėzaus krikštą Jordano upėje – įvykį, nuo kurio prasidėjo jo viešoji veikla. Tai nebuvo tik formalus ar simbolinis gestas – Jėzus, panirdamas į vandenį, priėmė žmogiškąją tikrovę su visais jos iššūkiais ir ribotumais. Taip jis parodė ne galią, bet nuolankumą, ne viešpatavimą, bet solidarumą. Jėzus nesiekė iš karto keisti pasaulio stebuklais ar griausmingais pareiškimais – jo pirmas žingsnis buvo paprastas ir tylus įsitraukimas į žmonių gyvenimą.
Pasak pamokslininko, tai mus skatina klausti apie mūsų asmeninį apsisprendimą tikėti. Krikštas krikščioniškoje tradicijoje yra ne tik ritualas, bet kvietimas į atsakomybę, įsipareigojimą gyventi pagal Evangelijos vertybes. Tai reiškia ne tik asmeninį santykį su Dievu, bet ir socialinę dimensiją: bendruomeniškumą, įsipareigojimą kitiems ir pasaulio gerovei. Šiandien, kai individualizmas dažnai iškeliamas kaip aukščiausia vertybė, Jėzaus krikšto istorija siūlo alternatyvų požiūrį – tikrasis asmenybės augimas vyksta per santykį su kitais.
Po krikšto Jėzus išėjo į dykumą, kur praleido keturiasdešimt dienų ir išgyveno gundymus. Tai atskleidžia dar vieną esminį momentą – tikėjimas yra ne apsauga nuo gyvenimo sunkumų, bet kvietimas per juos augti. Tikrasis dvasinis kelias reikalauja ne vienkartinių sprendimų, bet nuolatinių pastangų. Susiduriant su gyvenimo krizėmis, svarbu jas matyti ne kaip nesėkmes, bet kaip galimybę augti ir stiprėti.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dažnai ieškoma greitų ir patogių sprendimų, Jėzaus pavyzdys skatina priimti gyvenimą kaip procesą, kuriame svarbūs ne vien rezultatai, bet ir pati kelionė. Tikėjimas nėra statiškas, jis kinta, vystosi ir reikalauja nuolatinio apmąstymo. Pasak tėvo Pasolini, Jėzaus krikštas ir gundymai dykumoje – tai ne tik jo asmeninė patirtis, bet ir ženklas mums visiems, kvietimas vis iš naujo įvertinti, kas gyvenime yra tikrai svarbu. Evangelijos tekstai pabrėžia, kad po šios patirties Jėzus grįžo į žmonių bendruomenę su aiškia misija – skelbti viltį, keisti žmonių požiūrį ne per prievartą, bet per atjautą ir supratimą.
Apmąstant Jėzaus krikšto sceną reikia atkreipti dėmesį ir į pasigirdusį balsą iš dangaus: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi.“ Tai primena apie gilų ir asmeninį ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje žmonės dažnai jaučiasi vieniši arba neįvertinti, šis momentas gali būti suprantamas kaip patvirtinimas, kad kiekvienas žmogus turi vertę, nepriklausomai nuo savo pasiekimų ar klaidų. Jėzaus krikštas kviečia kiekvieną žmogų permąstyti savo tapatybę ir atrasti gyvenimo prasmę ne per išorinius pasiekimus, bet per priklausymą bendruomenei ir ryšį su Dievu.
Jubiliejiniai metai kviečia tikinčiuosius grįžti prie pamatinių klausimų: kaip Krikštas veikia mūsų kasdienybę? Ar sugebame neprarasti pasitikėjimo, kai susiduriame su sunkumais? Ir galiausiai – ar savo gyvenimu atspindime tą šviesą, kurią Jėzus atnešė į pasaulį? Tai klausimai, sakė pamokslininkas, kuriuos turėtų sau kelti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks stiprus ir gilus yra jo tikėjimas.
Krikštas nėra tik individualus apsisprendimas – jis taip pat reiškia bendruomenės dalyvavimą žmogaus dvasiniame gyvenime. Jėzaus pavyzdys rodo, kad tikėjimas nėra atskirtas nuo bendruomenės, bet yra jos dalis. Bažnyčia kaip bendruomenė kviečia savo narius dalytis ne tik dvasine patirtimi, bet ir praktiniu kasdieniu gyvenimu, kuris gali tapti liudijimu kitiems. Šia prasme, Jubiliejaus metai yra proga ne tik savo asmeninio gyvenimo permąstymui, bet ir bendruomenės atsinaujinimui. Tai kvietimas iš naujo atrasti savo vietą tikėjimo kelyje, nebijoti ieškoti atsakymų ir būti atviriems permainoms, kurios gali atnešti naują gyvenimo kryptį. (jm / Vatican News)
