Tuščia aikštė ir pasauliui artimas ganytojas
Prabėgo jau penkeri metai nuo tos dienos, kai popiežius Pranciškus visiškai vienas lipo Šv. Petro bazilikos laiptais. Tą vakarą lijo. Aikštė buvo neįprastai tuščia, nors milijonai žmonių visame pasaulyje tuo metu buvo su juo – prikaustyti prie televizorių ekranų, užsidarę namuose dėl paskelbto karantino, bijantys nematomo viruso, kuris nusinešė daugybę gyvybių; labai daug žmonių mirė intensyviosios terapijos skyriuose be galimybės artimiesiems juos aplankyti, atsisveikinti ar surengti laidotuves.
Tuo gestu, ta malda ir kasdien aukotomis Mišiomis Šv. Mortos koplyčioje Petro įpėdinis tapo artimas kiekvienam žmogui. Iš tos tuščios aikštės jis apkabino visus laimindamas Švenčiausiuoju Sakramentu. Artumą kenčiančiai žmonijai jis išreiškė ir paprastu gestu: pabučiuodamas lietaus ir vėjo talžomą Nukryžiuotojo skulptūrą, kuri atrodė lyg verkianti. „Tą akimirką aš labai stipriai jaučiau žmonių visame pasaulyje artumą. Nė akimirkos nebuvau vienišas...“, – kiek vėliau sakė popiežius. Jis buvo vienas, bet ne vienišas, besimeldžiantis už išsigandusį pasaulį.
Tą vakarą popiežius Pranciškus kreipėsi į Dievą sakydamas: „Tu mus kvieti šį išmėginimų laiką suvokti kaip sprendimų laiką. Tai ne tavo, bet mūsų teismo laikas: metas atskirti tai, kas svarbu, nuo to, kas laikina, tai, kas būtina – nuo to, kas nebūtina. Tai laikas iš naujo nukreipti savo gyvenimą į tave, Viešpatie, ir į kitus žmones.“ Vėliau Pranciškus dažnai kartojo, kad iš krizės niekada neišeiname tokie patys. Išeiname arba geresni, arba blogesni.
Po penkerių metų, žvelgiant aplinkui, sunku pasakyti, kad išėjome geresni – pasaulis ir toliau draskomas smurto, skiriantis vis daugiau dėmesio ginklavimuisi, o ne kovai su badu. Dabar, kai karantino nebėra, situacija apsivertė aukštyn kojomis: aikštė pilna žmonių, švenčiančių Jubiliejų, tačiau Romos vyskupo joje nėra. Jis meldžiasi už pasaulį ir už taiką savo kambaryje Šv. Mortos namuose, sveikdamas po sunkios ligos. Tačiau tas ryšys su žmonėmis nenutrūko ir jo žodžiai, ištarti anuomet, yra šiandien aktualūs kaip niekad: ir šiandien, ypač šiandien, reikia rinktis tai, kas iš tiesų svarbu.
