Gavėnios meditacija Vatikane: prisikėlimo malonė pasiekia per asmeninę patirtį
Kalbėdamos apie Kristaus prisikėlimą Evangelijos ne tik mini patį prisikėlimo faktą, bet pabrėžia, kad prisikėlęs Kristus be jokio triumfalizmo toliau ramiai bendravo su mokiniais. Patyręs išdavystę ir kančią, jis neieškojo kaltų, nepriekaištavo, bet norėjo tik vieno – dalytis gyvybe. Pasak pamokslininko, ši nuostata radikaliai kontrastuoja su mūsų žmogiškuoju polinkiu keršyti ar užsidaryti skausme. Jėzaus pavyzdys kviečia mus kitaip žvelgti į santykius ir praradimus – atsisakyti priekaištų, netgi mylėti tuos, kurie mus nuvylė. Tai išlaisvinantis kelias, leidžiantis mums iš tiesų prisikelti – ne išoriškai, bet širdyje.
Prisikėlęs Kristus ateina pas mokinius ne tam, kad būtų šlovinamas, bet dalijasi su jais ramybe ir Šventąja Dvasia. Linkėjimas „Ramybė jums“ – tai kvietimas būti atleidimo ir susitaikinimo nešėjais pasaulyje. Ypatingą vietą Evangelijoje užima Tomo istorija. Jis atsisako tikėti vien tik žodžiais – nori pamatyti, paliesti, būti tikras. Tomas neabejoja dėl Dievo galios, bet ieško tikro, gyvo santykio. Būtent dėl šio troškimo jis gauna ypatingą malonę – savo rankomis paliesti prisikėlusio Kristaus žaizdas ir ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Tai mus moko, kad prisikėlimo malonė pasiekia žmogų per gilią asmeninę patirtį, kuri išlaisvina nuo kaltės, pripildo meilės ir įkvepia misijai.
Velykiniai evangelijų pasakojimai stebina tuo, kad juose nėra jokios pompastikos. Prisikėlęs Kristus nesinaudoja jokiais stebuklingais ženklais, bet pasirodo kaip keliautojas, sodininkas, nepažįstamasis. Mokiniai dažnai jo neatpažįsta iš karto. Tai ypač pabrėžta Luko pasakojime apie priskėlusio Jėzaus susitikimą su dviem Emauso mokiniais: tik per vakarienę jie atpažįsta Kristų. Jų širdys degė jau tada, kai jis kalbėjo kelyje, bet tik sulaukę duonos laužymo jie viską suprato. Viltis ir džiaugsmas jau gyveno jų viduje, tačiau reikėjo ir tos ypatingos akimirkos.
Savo prisikėlimu Viešpats Jėzus mums padeda atpažinti ir mūsų viduje slypinčius žmogiškumo lobius. Kai leidžiamės perkeičiami jo meilės, suprantame, kad pykti yra beprasmiška. Daug vaisingiau – pasitikėti, susitikti, atleisti. Tik taip, be pykčio ir nuoskaudų, tampame liudytojais tos didesnės meilės, kurios nei blogio bangos, nei mirtis negali užgesinti.
Popiežiaus namų pamokslininkas penktadienio meditaciją užbaigė malda: „Tėve, kuris per savo vienatinį Sūnų nugalėjai mirtį ir atvėrei mums kelią į amžinąjį gyvenimą, leisk mums, besirengiantiems švęsti Viešpaties prisikėlimą, atgimti gyvenimui, atnaujintam Tavo Dvasios“. (jm / Vatican News)
