Nomadelfia – bendruomenė gyvenanti kaip pirmieji krikščionys

Bendruomenės nariai stengiasi gyventi kaip pirmieji krikščionys Jeruzalėje, apie kuriuose kalbama Apaštalų darbų knygoje: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4,32).

Krikščionišką brolybės idealą radikaliai kasdienybėje įgyvendinančios bendruomenės įkūrimo bandymai siekia ketvirtąjį dešimtmetį. Tuo metu dar jaunas kunigas Zeno Saltini globojo apleistus vaikus, samdomus žemės ūkio darbininkus. Iš pradžių nelabai sekėsi ir dėl tuometinės politinės santvarkos, ir dėl Bažnyčios vyresnybės atsargumo.

1948 m. bendruomenė susilaukė oficialaus pripažinimo. Iš pradžių ji vadinosi „Mažųjų apaštalų bendruomenė“. Vėliau prigijo neologizmas Nomadelfia, reiškiantis bendruomenę, kurios pagrindinis įstatymas yra brolybė.

Šiandien Nomadelfia turi tris šimtus narių – šeimų ir nesusituokusių pasauliečių. Bendruomenės struktūra ir vidaus gyvenime galiojančios taisyklės tam tikrais bruožais panašios į pirmuosius Izraelio kibucus. Nėra privačios nuosavybės, nerakinamos namų durys, viduje nenaudojami pinigai. Bendruomenė verčiasi žemė ūkiu ir darbu, tačiau visa kas uždirbama patenka į bendrą kasą ir naudojama visų poreikiams. Nuo pat pradžių  bendruomenė priima pas save žmones, kuriems reikia globos ir paramos; jos nariai taip pat apaštalauja, keliauja, liudija, meldžiasi.

Nors iš pradžių į Nomadelfia Bažnyčios ganytojai žiūrėjo su tam tikru nepatiklumu ir atsargumu, jau 1948 m. jos narius priėmė ir palaimino popiežius Pijus XII. Popiežius Jonas XXIII bendruomenei suteikė savarankiškai besitvarkančios parapijos statusą. Nomadelfia narius Vatikane priėmė popiežiai Paulius VI ir Benediktas XVI. Jonas Paulius II 1989 m. aplankė bendruomenę. Vizito metu pakrikštijo ką tik gimusį kūdikį. Popiežius Pranciškus du kartus su Nomadelfia nariais susitiko Vatikane, o dabar ir asmeniškai apsilankė bendruomenėje. (JM / VaticanNews)