Arkivysk. S. Tamkevičius apie KGB kalėjimą, kurį aplankė Pranciškus

„Man patekimas į tą rūsį nebuvo netikėtas. Aš tam ruošiausi. Buvau susigyvenęs su mintimi, kad tik laiko klausimas ir vis tiek aš ten pakliūsiu. Bet, aišku, buvo tam tikras sukrėtimas kai įvedė į kamerą. Metalinės durys, langas grotuotas. Tokia mintis atėjo: „dabar jau viskas, mano gyvenimas keičiasi“. Pabučiavau tas cementines grindis ir pasakiau: „Viešpatie, dabar jau tu rūpinkis, tu vadovauk. Aš čia jau nieko negaliu“. Buvo ramybė širdyje. Kad ir kas nutiktų, vis tiek Viešpats ves.

Aš turėjau tame rūsy realios pagalbos. Turėjau Šventojo Rašto Naująjį Testamentą ir Eucharistiją, slapta aukodavau Mišias. Šitos dvi priemonės mane palaikė. Vieną dieną jaučiau depresyvią nuotaiką, ateitis neaiški ir skaitau Viešpaties žodžius: „Nebūkite bailiai susirūpinę rytdiena“. Tai man buvo kaip apreiškimas. Pasidarė taip gera, ramu širdy. Jei Viešpats rūpinasi, ko man reikia rūpintis...“

Manau, tą KGB kalėjimą galima palyginti su Kalvarijos kalnu. Ten perėjo mūsų partizanai, ten perėjo per 320 kunigų, ten perėjo beveik visi tuometiniai mūsų vyskupai. Žmonės ten kentėjo, buvo mušami, ten buvo kankinami, ten buvo šaudomi. Manau, kad popiežiui Pranciškui apsilankymas šitame kalėjime – tai kažkas panašaus kaip sustojimas ant Kalvarijos kalno, po Viešpaties Kryžiumi. Ten – tūkstančių žmonių kančios vieta. Turbūt vieni kentėjo labai vienybėje su Viešpačiu, kiti gal tos vienybės neturėjo. Aš neįsivaizduoju, kad kur nors kitur būtų galima realiau išgyventi Kalvarijos įvykius. Tai žmonių kančios vieta, o kartu ir Viešpaties buvimo su žmonėmis, kurie į tą kančių vietą buvo patekę ne už nusikaltimus, bet už tiesą, už meilę Dievui, Tėvynei“. (Parengė JM/ Vatican News)