Palaimintieji Katalonijos kankiniai
Naujieji palaimintieji – vyrai ir moterys, pašvęstieji ir pasauliečiai – buvo nužudyti skirtingose vietose, skirtingomis aplinkybėmis ir dienomis, tačiau tame pačiame kankinystės epizode. Katalonijoje per didžiuosius persekiojimus Ispanijos pilietinio karo laikotarpiu (1936-1937) iš viso buvo nužudyta apie devyni šimtai katalikų. Jie visi minimi atminimo lentoje, Katalonijos vyskupų tuoj pat po karo pabaigos pakabintoje Barselonos katedros kieme.
Trylika iš šešiolikos palaimintųjų buvo trijų vienuolių kongregacijų nariai: kun. Teodoras Illera Del Olmo su aštuoniais kitais kankiniais priklausė Šv. Petro grandinių kongregacijai; sesuo Andrėja Solans su dar dviem seserimis – Dieviškojo Ganytojo Motinos seserų kapucinių kongregacijai ir sesuo Marijos apsilankymo Karolė Duque – Švč. Širdžių Pranciškonių kongregacijai.
Trys palaimintieji kankiniai pasauliečiai – našlys Grigalius Diez, jo sesuo Kamilė Diez ir Eliziejus Moradillo - nužudyti todėl, kad savo namuose slėpė tris persekiojamus Petro grandinių kongregacijos vienuolius.
Vienas iš kongregacijos seminaristų praspruko, stojo į ginkluotąsias pajėgas, tačiau buvo atpažintas ir nužudytas. Kongregacijos kun. Teodoras, supratęs teroro prieš katalikus priežastį – siekį sunaikinti katalikų bendruomenę – nesislapstė, bet stengėsi padėti kitiems. Jis aukojo paskutiniąsias Mišias Sant Feliu miestelio seserų vienuolių koplyčioje nujausdamas artėjantį pavojų ir tam dvasiškai ruošdamasis. Susirūpinęs kitų vienuolių saugumu išvyko į Barseloną, tačiau po kelių dienų sugrįžo į Sant Feliu, nors žinojo, kad ištuštėjęs vienuolynas užimtas kareivių. Jis ir dar trys vienuoliai buvo nužudyti dar tą patį vakarą.
Trys pasauliečiai palaimintieji, nuosekliai gyvenę pagal krikščionišką artimo meilės pašaukimą, tapo broliškos pagalbos ir svetingumo apaštalais. Naujieji palaimintieji buvo ištikimi Bažnyčiai, skleidė gėrį savo parapijos bendruomenėse ir mokyklose, kuriose dirbo.
Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Becciu, visi šešiolika kankinių dosniai ir drąsiai liudijo vienuolių pašaukimą, kuris piktino persekiotojus, užsimojusius sugriauti Bažnyčią Ispanijoje.
Naujieji palaimintieji, kurių ištikimybė tapo herojiška, mus moko be paliovos vykdyti Dievo valią savo kasdienėse pareigose. Jie liudija kaip Kristaus mokiniai pašaukti per sunkumus ir priešiškumus būti kantriais ir nuolankiais, gebančiais atleisti kaip Kristus ant kryžiaus.
Katalonijos kankinių beatifikacijos apeigoms vadovavęs kardinolas Becciu palinkėjo, kad naujieji palaimintieji padėtų atgaivinti tikėjimą, krikščionišką liudijimą ir visą gyvenimą. Iškalbūs Psalmės žodžiai šiandien mums parašyti šių kankinių krauju: „Visuomet Viešpatį garbinsiu, jo šlovė nuolat bus man ant lūpų. Kreipiausi į Viešpatį, ir jis man atsakė; mane jis išgelbėjo iš visų mano baimių“. (SAK / Vatican News)
