Rumunų ortodoksų svajonė apie nacionalinę šventovę tapo apčiuopiama
Rumunų ortodoksų žinių agentūra „Basilica.ro“ paskelbė išsamų patriarcho Danieliaus pasakojimą apie ilgą Nacionalinės Katedros atsiradimo kelią.
Jis primena, kad iki šiol patriarcho sostas buvo imperatoriui Konstantinui, kurį rumunų ortodoksai pripažino šventuoju, dedikuota bažnyčia. Ji buvo pastatyta 1656– 658 metų laikotarpiu. Nors jos pradinė paskirtis buvo būti vienuolyno bažnyčia, aplinkybės lėmė, jog 1668 metais jai suteiktas metropolito katedros rangas.
Nuo to laiko, primena patriarchas Danielius, ši katedra susijusi su svarbiausiais rumunų ortodoksų bažnytinio gyvenimo įvykiais, taip pat su daugeliu visuomeninio ir politinio gyvenimo įvykių. Čia lankėsi rumunų kunigaikščiai, o po kunigaikštysčių suvienijimo ir nepriklausomos valstybės 1877 metais sukūrimo – rumunų karaliai. 1885 metais rumunų ortodoksų Bažnyčia buvo pripažinta savarankiška (autokefaline), 1925 metais pakelta į patriarchato rangą.
Tačiau minint didžiuosius ir svarbiuosius bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius visada buvo susiduriama su ta pačia problema: nei metropolito katedra, nei jokia kita Bukarešto bažnyčia negalėjo sutalpinti tikinčiųjų, kartais netgi svarbiausių svečių.
Todėl 1884 metais, karaliaus Karolio troškimu, pritarus parlamentui ir senatui, buvo paskelbtas pirmasis potvarkis apie naujos monumentalios katedros statybą. Tokią idėją parėmę to meto garsūs rumunų kultūros atstovai pasiūlė jai suteikti „Rumunų tautos išganymo katedros“ vardą, kaip padėką Dievui už 1877 – 1878 metais iškovotą laisvę. Toks titulas prigijo.
Tačiau metai bėgo, o užmojo įgyvendinti nepavyko, nepaisant tiek krašto ortodoksų Bažnyčios, tiek valdovų pastangų. Politines kliūtis keitė ekonominės. 1929 metais buvo pašventinta naujosios katedros statybų vieta, tačiau netrukus visą šalį ištiko ekonominė krizė ir darbai nepajudėjo. Vėliau visą valstybę paralyžiavo II Pasaulinis karas, o po jo įsigalėjęs komunistinis režimas naujos katedros klausimo jau nesvarstė: jis bažnyčias griovė, o ne statė, kaip liudija ir pati Bukarešto miesto istorija.
Kai 1989 metais ateistinė diktatūra ne be kraujo praliejimo buvo nuversta ir prasidėjo naujas šalies etapas, atgimė ir nacionalinės katedros idėja. Tuometinis patriarchas Teoktistas pažymėjo, kad Bukareštas – vienintelė Europos sostinė, kurioje krikščionių bendruomenė neturi savo reprezentatyvios monumentalios katedros.
2005 metais buvo galutinai apsispręsta dėl naujosios katedros vietos netoli „Tautos namų“ – gremėzdiškų sovietinio režimo užsakymu iškilusių parlamento rūmų. Kaip pažymi patriarchas Danielius, tai nebuvo geriausias pasirinkimas, tačiau kompromisas. Iš kitos pusės, tai buvo tarsi atsiteisimas už parlamento statybų metu pašalintas penkias bažnyčias: trys buvo nugriautos ir dvi perkeltos.
Šį kartą darbai iš tiesų prasidėjo. Netrukus pasaulį apėmusi ekonominė krizė, smogusi ir Rumunijai, darbus sulėtino, tačiau jų nenutraukė. Vis dėlto jie toli gražu nebaigti. Rumunijos ortodoksų patriarchas nurodo, kad darbai tęsis dar mažiausiai ketverius metus.
„Meldžiame mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kad šis darbas būtų šviesus palaiminimų ir džiaugsmo metas stiprinant tikėjimą ir brolišką meilę, (...) dvasinis atsinaujinimas dėl naujos pradžios vardan Dievo šlovės ir žmonijos išgelbėjimo“, – rašo patriarchas Danielius. (RK / Vatican News)
