Roma: parapija patikėta diakonui, šeimos tėvui ir sutuoktiniui
Romoje yra tokia parapija, kur išgyvenamas sinodiškumas, praktikuojamas kasdien, – tai Šv. Stanislovo parapija Cinecittà kvartale, kuriai jau tris mėnesius vadovauja diakonas Andrea Sartori, gyvenantis klebonijoje su žmona Laura ir keturiais vaikais: 17, 19, 20 metų sūnumis ir 10 metų dukra. Lentelėje ant durų jis norėtų išgraviruoti užrašą: „Brolybės namai“.
Parapijoje Mišiomis ir išpažintimis rūpinasi gretimos parapijos vikaras kartu su keliais kitais kunigais, o pastoracija yra kelių diakonų rūpestis. „Reikia ugdyti sinodiškumą, išgyvenant bendrystę su parapijiečiais ir su tarnaujančiaisiais“, – sako diakonas, kuris kartu su savo šeima šiame pašaukime įžvelgė būdą eiti link Dievo ir žmonių.
Tarnystė – tai gija, kuri driekiasi per Sartori gyvenimą, jungia Andrea su žmona Laura, su kuria jiedu susipažino savanoriaudami viename projekte, skirtame padėti negalią turintiems vaikams. Vos susituokę, jie išvyko misionieriauti į Togą, vėliau parengė socialinį projektą, kurį Afrikoje tęsė metus.
Nors Andrea patiko tarnystė, jis nemanė, kad taps diakonu. Vis dėlto 2003 m. kelių kunigų kvietimu jis pradėjo diakonų formaciją ir 2008 m. buvo įšventintas į diakonus. „Prieš tai man diakonas atrodė tik asmuo, stovintis prie altoriaus, tačiau dabar supratau, kad tikras diakonas neša Jėzaus žinią žmonėms: tas vandens lašas, kurį pilu į taurę, Kristaus kraują, tai žmogiškumo ženklas, kurį surenku ir nešu Viešpačiui“, – sako Sartori, kuriam patinka apibūdinti diakono tarnystę kaip „Jėzaus ranką, kuri paliečia, susitepa ir ištraukia iš kapo“.
Norėdami konkrečiau atsidėti tarnystei Bažnyčioje, Andrea su Laura galvojo ieškoti vienuolyno, kur galėtų burti bendruomenę, apie tai buvo pradėję kalbėtis su vaikais. Kai atėjo pasiūlymas lydėti Šv. Stanislovo bendruomenę, suprato, kad Dievas, kuris visa daro gera, paruošė dirvą ir jiems tai tapo patvirtinimu, kurį nujautė.
Nors diakonystės tradicija Romoje minima nuo VII amžiaus, tačiau Cinecittà atvejis – unikalus. Iš pradžių kilo nemažai klausimų, ko trūksta, nes visi pripratę prie kunigo buvimo, tačiau po truputį tarp diakono ir 6000 parapijos tikinčiųjų, pamačiusių, kad Eucharistija išliko, mezgėsi šeimyniški ryšiai, nes diakonui turinčiam šeimą, buvo nesunku suprasti kasdienius parapijiečių rūpesčius ir sunkumus.
„Kaip kiekvienas šeimos tėvas, keliuosi anksti, kad išeičiau į darbą, žinau, ką reiškia ginčytis, kai vienam iš vaikų reikia naujo rūbo, o nėra galimybės jį nupirkti“, – dalijasi diakonas, tačiau priduria, kad jaučiasi atlygintas su kaupu, kai jo sutikti žmonės sako norį grįžti į Bažnyčią. Jaučiama nauja dvasia ir tam tikras smalsumas, dėl kurio daug kas artėja prie Bažnyčios jų parapijoje. „Gražu, kad žmonės nori padėti, o ne tik kad jiems padėtum, nes parapija yra ne tik paskirstymo, pagalbos centras, bet ir bendrystės“, – sako Sartori.
Italijoje yra 4600 nuolatinių diakonų, 87,4% turi šeimą, 8,42% nesusituokę, 0,35% našliai. 32,69% dirbantys, kai kurie jų – dėstytojai, mokytojai, darbininkai ar prekybininkai. Apie 71 % tarnystę atlieka parapijose, 15,4% vyskupijoje. (DŽ / Avvenire / Vatican News)
