Penktasis Velykų sekmadienis
Judui pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins“. „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti... Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. (Jn 13, 31–35)
MEILĖS KAINA
Žodžius apie meilę girdime gana dažnai, tik ne visuomet gerai suprantame, ką jie reiškia. Ne visiems duota suvokti, ką jaučia motina, bučiuodama savo neįgalų vaiką ir sakydama: „Myliu tave.“ Kokią prasmę ir reikšmę turi žodžiai vyro, kuris kasdien lanko ligoninėje savo sergančią žmoną ir nepaliauja jai kartojęs: „Myliu tave“? O ką reiškė Kristaus žodžiai, kuriuos Jis ištarė apaštalams, o per juos ir mums: „Myliu jus“?
Paprastai, kalbėdami apie meilę, mes ją savotiškai sumenkiname ir nuskurdiname, apribodami šį jausmą gerais sentimentais, įsivaizduodami ją, kaip kažką labai švelnaus, nekalto ir jausmingo, pereinančio į aistrą. Be abejo, meilė apima ir tai, tačiau tai tikrai yra ne viskas. Neveltui Evangelijoje žodis „meilė“ ne kartą gretinamas su kryžiumi ir kančia.
Atrodytų, kad tai nėra mums nežinomi dalykai. Visi suvokiame, kokia yra meilės kaina šiame nuo egoizmo mirštančiame pasaulyje: tai skausmas, ašaros, rauda ir skundas. Kuomet girdime Kristų sakant: „Myliu jus“, tai reiškia, kad šiuose žodžiuose slypi ir kryžius. Viešpats kalba apie meilę, o galvoja apie kryžių.
Išganytojas, liepdamas mums mylėti vieniems kitus taip, kaip Jis mus pamilo, taip pat aiškiai primena ir kryžių, nes kaip tik tokiu būdu Jis ir išreiškė savo meilę mums, visam pasauliui. Jėzus ne veltui yra sakęs, kad meilę įrodome savo pasirengimu už kitus atiduoti savo gyvybę. Žinoma, tokie žodžiai mums atrodo pernelyg griežti, nes veikiau norėtume tikėtis, kad kiti pasiaukos mūsų labui…
Galbūt ir tai yra viena iš priežasčių, kad mūsų dienomis taip pasigendame meilės. Atsisakome mylėti, nesuteikiame pagalbos, nes nenorime būti įvelti į kitų žmonių problemas, nenorime susikurti problemų sau patiems. Mes atsisakome ašarų ir skausmo, kurie galėtų būti susiję su meilės darbais, ir verčiau pasijuokiame iš tų, kurie taip elgiasi, sakydami, jog šiais laikais būti pernelyg geru yra neprotinga. Teigiame, kad viskas turi turėti ribas.
Dabartiniu metu pasaulyje įsivyravęs praktiškumo ir naudos siekimo kultas verčia žmones ir emocinėje, dvasinėje srityje viską sustatyti pagal logikos taisykles. Jei paklūstame tokiam principui, tada aišku, kodėl atsisakome mylėti taip, kaip kiekvieną iš mūsų pamilo Jėzus, nes bijome imtis tokios rizikos ir mokėti tokią kainą. Kaip tik todėl tvirtiname, kad motinos meilė neįgaliam vaikui, vyro meilė nepagydoma liga sergančiai žmonai ar Jėzaus meilė, išreikšta mirtimi ant kryžiaus, yra didingos ir visa nugalinčios meilės išraiška. Tai suteikia savotišką suraminimą, nes mes visiškai nesame iš tų, kurie siekia kaip tik tokios didybės…
Patys save raminame, kad iš mūsų tokios meilės niekas nereikalauja, o, pagaliau, gal ir nemokėtume taip mylėti, tačiau dera visuomet prisiminti, kad Jėzaus parodyta meilė mums buvo ir Jo garbė. Dėl tos meilės Išganytojas prisiėmė visus pavojus, ir Jo sumokėta kaina buvo tikrai didelė: kraujas, prakaitas, ašaros, kančia ir mirtis. Drauge, prisiimdamas tai, Viešpats žinojo, kad visas skausmas baigsis, kaina už meilę bus sumokėta, o galiausiai liks tik Jo meilė mums…
Žinodami tai, mes neturėtume pamiršti, kad ir mes, krikščionys, negalime tikėtis kitokio kelio, negu tas, kurį pasirinko Viešpats. Tikra meilė niekada nebijo aukos, ir net kančios akimirką įmanoma mylėti. Žinome tik viena: toks kelias mus veda į meilės pilnatvę, kai nebeliks nei ašarų, nei skausmo, nei mirties, ir mes būsime drauge su išaukštintu Kristumi.
(Mons. Adolfas Grušas)
