Vietoj gedulo padėka tikėjimo milžinui Jeanui Vanier
Paryžiuje antradienį gegužės 7 mirė Jeanas Vanier, Arkos bendruomenės steigėjas, vienas iš Tikėjimo ir Šviesos sąjūdžio kūrėjų – „neįgaliųjų orumo gynėjas“, „meilės mažiausiems milžinas“, „pagarbos silpniausiems ugdytojas“, „visu gyvenimu tarnavęs vargstantiesiems“, „gyvas šventasis“, „revoliucionierius“, „taikos ir brolybės amatininkas“, „Dievo pamišėlis“, „atjautos apaštalas“ – daugelis nekrologų šitaip mini Jeaną Vanier, vieną iš žinomiausių katalikų pasaulyje, kurio netektį daugelis krikščionių tikinčiųjų ir nekrikščionių palydi gilia malda ir padėka už jo gyvenimo dovaną Bažnyčiai ir žmonijai. Jo įsteigtos Arkos bendruomenės savanoriai visame pasaulyje jau šešis dešimtmečius žadina viltį žmonėms su proto negalia.
„Jeanas Vanier išmokė Evangelijos palaiminimų turtus skirti neįgaliesiems ir sugrąžinti gyvenimo prasmę“ (Francesco Anfossi). Jeanas Vanier interviu Vatikano radijui kartą pasakė, kad Arkos bendruomenių, dabar turinčių 150 centrų visame pasaulyje misija – atsiverti susitikimui su labai silpnu, vargingu ir kenčiančiu pasauliu, su atmestais žmonėmis. Arkos bendruomenės tikslas – skelbti Gerąją Naujieną vargstantiesiems. Mes jiems sakome: „Dievas tave myli!“ Tačiau kartu pasakome: „Ir aš tave myliu, tu man svarbus!“ Mes susitinkame su vargstančiaisiais, bendruomenė juos priima į nedidelius savo namus, kad paliudytume jiems, kad jie yra kažkas“.
„Jeanas Vanier nesitenkino pagarbos neįgaliesiems ir jų orumo liudijimu. Jam neįgalieji – Dievo liudytojai, jiems skirtas šūkis: „Paskutinieji bus pirmieji“. Būtent neįgalieji, ypač asmenys su proto negalia, atveria mums kelią į šventumą labiau nei bet kuris kitas tikintysis, vyskupas ar kardinolas, nes Dievas juos išrinko būti didžiaisiais jo liudytojais“ (Sergio Centofanti).
Pasak Jeano Vanier, „žmonės su proto negalia yra super-žmonės! Jie neišvystė proto, tačiau yra iki galo nuoširdūs. Būtina atsiminti tai, ką per greitai užmirštame, jog asmenys su negalia per daug amžių buvo „nurašomi“ vos ne kaip Dievo bausmė, jų gėdytasi tiek, kad būdavo uždaromi ligoninėse. Mums įvyko savotiška revoliucija: sakome, kad neįgalieji ne tik nėra Dievo bausmė, bet kad būtent jie gali mus nuvesti pas Dievą, padėti tapti žmoniškesniems, atviresniems, jautresniems. Jie yra mūsų mokytojai. Išmokė džiaugsmo Evangelijos per šių mažiausiųjų kančias ir nuoširdumą, išmokė nuosaikesnio gyvenimo prasmės“.
Jeanas Vanier gimė Ženevoje, Šveicarijoje, 1928 metais kanadiečių tėvų šeimoje, tarnavo karininku Didžiosios Britanijos, paskui Kanados karinėse jūrų pajėgose, tačiau atsisakė karininko karjeros – 1950 metais atsidėjo teologijos ir filosofijos studijoms, dėstė Toronto universitete, tačiau atsisakė ir akademinės karjeros. Sužavėtas Evangelijos, Jeanas apsisprendė savo būdu sekti Kristaus pėdomis, kad įgyvendintų pašaukimą – pamatytų ir parodytų Jėzų silpnuosiuose ir apleistuosiuose. 1964 metais įkūrė pirmąją Arkos bendruomenę, 1971 metais prisidėjo prie Tikėjimo ir Šviesos sąjūdžio steigimo.
Jeanas Vanier jau seniai perdavė vadovavimą Arkos bendruomenei kitiems, kelis dešimtmečius gyveno pirmojoje savo įsteigtoje Arkos bendruomenėje šalia Paryžiaus. Lankydamas bendruomenes apkeliavo pasaulį kviesdamas ugdyti religijų dialogą. Už savo veiklą buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu, Kanados ordinu, Templetono premija, daug kartų buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Kanų festivalyje prieš pora metų parodytas dokumentinis filmas: „Jeanas Vanier – švelnumo sakramentas“. (SAK / Vatican News)
