5000 km pėsčiomis, su Dievo pagalba
Jean Charles Putzolu – Jeruzalė
Nuotykis prasidėjo Paryžiuje. Kamilė (Camille) Desveauc dar būdama 14-os metų svajojo apie šį planą: tai svajonė, „uždaryta stalčiuje“, apie kurią niekam niekada nepasakojo. Prieš trejus metus ji nutaria atskleisti projektą tėvams. Nesunkiai juos įtikina, tačiau dar užtruks, kol ji iškeliaus. Tuo pat metu universitete susipažįsta su Vilhelmina (Guilemette) de Nortbecourt. Tarp dviejų merginų vyrauja supratimas, gimsta draugystė. Kamilė nieko neužsimena apie savo planą kol nebaigia studijų. Kai Kamilė papasakoja Vilhelminai apie savo planą ir kad ruošiasi išvykti, supranta, jog jos ieško to paties: „Tuo pačiu laikotarpiu tuo pat metu ir aš ieškojau Absoliuto: jutau Dievo troškulį. Kamilė buvo siųsta Apvaizdos“. Šios piligrimystės idėją pavyko įgyvendinti kunigo Louis Hervé Guiny dėka: Kamilei nekelia abejonių jos dvasiniai ieškojimai, tačiau planas nebuvo pritaikytas dviem asmenims. Apmąstymai tęsiasi dar savaitę. Sprendimas priimtas, ir jos išvyksta.
Paryžiaus Dievo Motina
Pirmadienis, 2018 m rugsėjo 10 diena, 8 val. ryto. Paprašo savo draugo kunigo, kuris dvasiškai lydėjo jų iniciatyvą, aukoti Mišias už jų išvykimą. Dalyvauja šeimos, trys Kamilės seserys ir keturi iš dešimties Vilhelminos brolių. Pasibaigus Mišioms, lydimos susijaudinusių ir kiek sunerimusių šeimynykščių žvilgsnių, jos išvyksta.
Prabėga 4 dienos šalia Paryžiaus. Tai suplanuoti etapai draugų ir pažįstamų namuose. Dar nesupranta, ko pareikalaus šis nuotykis ir kuo nustebins. Penktąjį rytą jos leidžiasi nežinomybėn. Nežino kur miegos vakare ir juolab neturi nei pusės euro kišenėje. „Tai buvo apgalvotas pasirinkimas“, – sako Vilhelmina, – „norėjome nusikratyti visko ir pasiduoti vien Dievo valiai, nes Jis ėjo šį kelią“. Atėjusios į mažą kaimelį Luarė regione, pamatė pilį: „Turėtų būti pilna laisvų kambarių“, pagalvojo ir pasuko prie įėjimo.
Žeminantis elgetavimas
Įsibėgėjo penktoji diena, ir tai pirmas kartas, kai reikia prašyti svetingumo iš kažko, ko nepažįsta. Jos atstumiamos, mandagiai, bet atstumiamos. Susivokia, koks žeminantis gali būti elgetavimas. Tačiau jos pasiryžę ir nei sekundės nesiruošia pasiduoti, nedvejoja. Pasibeldžia į kitas duris, kur randa atvirą širdį: „Iš šių susitikimų išmokome tiek daug. Neišpasakytas tų žmonių gerumas mus nustebino. Kartais jis slepiasi širdies gilumoje ir reikia tik rasti kelią jam išlaisvinti“, – pasakoja Kamilė. Tai Veronika atveria joms savo namus.
Dar daugiau – palieka namus dviem merginoms, nes buvo suplanavusi eiti pasižiūrėti spektaklio. Kamilė ir Vilhelmina pasiruošia nakčiai, kitą rytą, po pusryčių, jos pasilieka kiek ilgiau, kad geriau susipažintų su šeimininke. Tai pirmasis iš daugelio užsimezgusių ryšių....Vieną vakarą, perėję Šveicariją, Italijos Alpes, Slovėniją ir Kroatiją, ateina iki Bosnijos Hercegovinos, kur jas priima Petras, aštuoniasdešimtmetis serbas, visą gyvenimą sunkiai dirbęs. Jis nemoka jokios užsienio kalbos. Jo duktė Slavka moka kelis žodžius angliškai, kurių pakanka suprasti, kad Petras sutinka priimti dvi merginas. „Jis pasiūlė mums viengulę lovą“, pasakoja Kamilė. ir Tęsia: „Rytą atsibudę supratome, kad pats miegojo ant sofos ir mums užleido savo lovą. Nežinau, ar aš pati būčiau sugebėjusi taip pat dosniai pasielgti“.
Balkanų žiema
Vilhelminos tėtis, karininkas, įspėjo merginas apie atšiaurias Balkanų žiemas. Stebuklingai pasisekė jų piligrimystės metu, nes tarp 2018 m. lapkričio ir 2019 m. vasario temperatūra buvo gan „žmoniška“: niekad nenukrito žemiau -12°, be to, supo išskirtiniai vietovaizdžiai. „Pavyzdžiui, Bulgarijoje praleidome dieną, kai brendant per sniegą, galva kaito saulėje. Priešais mūsų akis nusidriekęs kraštovaizdis negalėjo nepaskatinti mūsų kontempliuoti ir dėkoti Dievui“, – sako Vilhelmina.
Turkija
Kultūriniai skirtumai gali sukelti vienokių ar kitokių problemų dviem vienišoms merginoms, kurios turi vien savo 10 kilogramų kuprines ir kelias poras batų. Jos nepatyrė agresijos, niekad neišsigando dėl savo saugumo, tačiau jautė vyrų žvilgsnius. Dvi merginos gali būti ne taip suprastos: „Mus palaikė prostitutėmis“, – pasakoja Vilhelmina. „Turėjome pradėti kitaip elgtis ir nebesišypsoti visiems sutiktiesiems“. Tai buvo vienas tamsiausių jų epopėjos momentų, net jei po to Turkijoje rado neįtikėtiną dosnumą.
Bažnyčios, priėmimo vieta
Ne vieną rado uždarytą. Tačiau tai menkniekis, palyginus su tuo, kaip jas priėmė katalikų bažnyčios Prancūzijoje ir Italijoje, katalikų ir protestantų bažnyčios Šveicarijoje, vėliau kitose šalyse – ortodoksų bažnyčios. „Kaskart parapijose iš tiesų išgyvenome priėmimo kultūrą“. Nuo Serbijos iki Graikijos, kai kalbos barjeras tapo neperžengiamas, negalėdami priimti asmeniškai, kai kurie ortodoksų popai parašė joms „rekomendacijas“, prisistatymo laiškus, paaiškinančius jų planą – šie laiškai tapo tikrais leidimais.
Ir musulmonų kaimuose jos buvo priimtos svetingai. Beveik visuomet merginos pabelsdavo iš pradžių į kaimo seniūno duris, kuris jas priimdavo ar apsiimdavo surasti joms nakvynę kito bendruomenės nario namuose: nei vienos iš 248 piligrimystės naktų neteko praleisti be pastogės.
Žmogiškumas – visuose kaimuose
Tai jų nuotykio gija. Kamilė ir Vilhelmina turi savo išmaniuosius telefonus, kad savo tėvams kartas nuo karto išsiųstų kokią žinutę jiems nuraminti. Ilgainiui daugėjant susitikimų ilgėjo telefonų kontaktų sąrašas ir ryšiai, užmegzti su sutiktais žmonėms, tapo kasdieniu palaikymu. „Buvome užbombarduotos žinutėmis“, – sako Vilhelmina. „Tie žmonės mus priėmė ir turėjome atsakinėti. Tai darėme, net jei užtrukdavo. Ir kai būdavome nusiminusios, jautėme, kad tų žmonių žinutės mus drąsina“. Kas vakarą merginos pasakojo savo planą tiems, kurie jas priima. „Kiekvieną rytą išeidavome valandą vėliau nei būdavome numatę: nauja draugystė mus užlaikydavo, nenustodavome kalbėtis. Sutikome ypatingų žmonių“, – sako Kamilė, žvelgdama vis dar pilnomis nepamirštamų prisiminimų akimis. Ji turi šimtus susitikimų nuotraukų ir galėtų pasakoti ir pasakoti, nepamiršo nei vieno.
Atrandant save
Išvykti su drauge ir praleisti kartu 24 valandas per parą, ir taip – septynis mėnesius, reiškia rizikuoti pasiekti išsiskyrimo ribą. Nuo tada, kai išvyko, nuo rugsėjo 10 d., turėjo progų geriau susipažinti: atrasti save ir viena kitą. „Supratau, kad esu išdidi“, – pripažįsta Vilhelmina. Tai kartais sukeldavo įtampą tarp jų. „Kartais ginčydavomės, tačiau kaskart dėl beprasmiškų dalykų“. Kamilė prisimena, kad vienas iš didžiausių ir tuo pat metu kvailiausių ginčų įvyko Italijoje. „Turėjome nutarti ar kirsti upę per brastą, ar pereiti tiltu. Upė nebuvo gili, tačiau dugno nesimatė. Sutiktas vietinis italas siūlė eiti tiltu“. Tik tiek, kad tiltas buvo už 2 km, Kamilė nenorėjo nusukti nuo kelio, tačiau Vilhelmina primygtinai norėjo eiti tiltu, nes taip atrodė išmintingiau ir saugiau. Pasakodamos šį nutikimą vis dar juokiasi. Vėliau suprato, koks beprasmis buvo jų ginčas. Buvo susiginčiję keletą kartų, beveik visada dėl nuovargio ir prastos nuotaikos... Įveikė šiuos išbandymus ir šiandien yra neišskiriamos.
Arti Šventosios Žemės
Palikdamos Serbiją ir prieš įžengdamos į Turkiją, jos kirto Bulgariją. Žinojo, Sirijoje karas ir ji yra neįžengiama. Turėjo trumpam nutraukti savo kelionę ir sėsti į lėktuvą. Išvyko iš Adali, kad pasiektų šiaurės Kiprą, salos dalį, nepripažįstamą tarptautinės bendruomenės ir kontroliuojamą turkų. Vėl leidžiasi į kelią, kad kirstų salą, ir grįžta prie savo ritualo: belstis į duris ir prašyti svetingumo. Iš Larnakos vėl sėda į lėktuvą, skrendantį tiesiai į Tel Avivą. Nusileidžia už 40 km nuo Jeruzalės: tikslas, kuris jau septynis mėnesius šviečia jų širdyse, šį kartą pasiekiamas ranka. Kažkas joms patarė ateiti į Šventąjį Miestą nuo Alyvų Kalno, rytuose. Jos nepabūgsta praleisti dar kelių dienų kelyje ir nutaria apeiti Jeruzalę iš pietų. Pasiekia Betliejų. Šioje apylankoje jų kelias įgauna visą prasmę – jos tarsi išgyvena Kristaus gyvenimo patirtį. Jos ir leidosi iš Paryžiaus į kelią būtent dėl šio susitikimo su Jėzumi.
Jeruzalė
Kamilei ir Vilhelminai už nugaros liko 215 dienų kelionės, vidutiniškai nuo 25 iki 35 km kasdien, retsykiais pasilikdavo laisvą dieną atgauti jėgas. Lipimas į Alyvų kalną, atvykus iš rytų, nėra labai ilgas, tačiau nuolydis – varginantis. Dar nemato Jeruzalės, tačiau šiam pirmam gyvam susitikimui ruošėsi savaites. Nei viena nebuvo buvusi Šventojoje Žemėje. Ateina iš Žengimo į Dangų koplyčios, praeina pro mečetę, vėliau Tėve mūsų bažnyčią, ir prieš jas atsiveria tai, ko laukė 7 mėnesius. Jeruzalės vaizdas užburia. Pirmajame plane – Omaro mauzoliejus ant Šventyklos kalno, milžiniška esplanada, kuri užima šeštadalį senamiesčio. Jos akimirkai stabteli ir sušunka: „Pagaliau!“ Ima leistis link Jeruzalės, sustoja Getsemanės sode, stabteli prie Marijos kapo kaip tik priešais Getsemanę, kur Jėzus atsitraukė melstis kartu su apaštalais ir kur vėliau buvo išduotas ir suimtas. Eina į senamiestį, pakyla Kryžiaus keliu iki Šventojo Kapo, išeina pro Erodo vartus, galiausiai pasideda savo kuprines Biblijos mokykloje. Domininkonai jas pasitinka ypač svetingai. Tai įvyksta 2019 m. balandžio 13 dieną, nuėjus 5000 km su Dievo pagalba. Dabar galima pailsėti.
Biblijos mokyklos sode miega palapinėje, kurią joms pastatė dominikonai. Juokiasi... Nuo pat išvykimo iš Paryžiaus, niekad nenakvojo „lauke“. Dominikonai jomis rūpinasi dešimt dienų. Jos laimingos, jų džiaugsmas užkrečiamas.
Gyvenimas po to
Niekad nesirūpino, nes pasitikėjo Apvaizda, nuo Paryžiaus iki Jeruzalės. Nori „puoselėti“ šį Dievo artumą savo kasdieniame gyvenime. Paryžiuje, pabaigusios universitetą, buvo radusios darbus. Kamilė darbavosi rinkdama pinigus europiniams fondams, skirtiems prancūzų įmonių projektams paremti. Vilhelmina dirbo sesele Perce-neige asociacijoje, kuri rūpinasi žmonėmis, turinčiais sunkią negalią. Kad galėtų leistis į šią piligrimystę, jos turėjo palikti darbus ir nežino, ką darys grįžusios į Prancūziją. Tačiau žino, ko nedarys: negyvens gyvenimo, kuriame nebūtų Dievo. Ar piligrimystė pažadino jose pašaukimą? Neatmeta nieko. „Dažnai pagalvoju apie Petrą, aštuoniasdešimtmetį serbą, užleidusį mums savo lovą“, – sako Kamilė. „Bandau įsivaizduoti save po keleto metų. Labai norėčiau sugebėti ir aš būti tokia dosni“.
