Peter Schwartz: kardiologo ir paslaptingo sindromo istorija

Marina Tomarro – Vatikanas

1970 m. spalis. Cesarina Bonomi – devyniolikmetė mergina iš Brešios provincijos (Italija), dirbanti Milane, gyvenanti ramų gyvenimą, ji sveika, nors kartais ir nualpsta, gal iš karščio, gali š nuovargio – kas žino… Jos aistra – viena TV laida „Rischiatutto“, o svajonė – gyvai pamatyti viktoriną, kuri Italijoje tuo metu itin populiari. Vieną dieną galimybė atsiranda. Draugės dėka, Cesarina pakviečiama gyvai stebėti šou. Atvykusi į studiją, atsisėda tarp žiūrovų. Labai susijaudinusi, su virpuliu ima sekti žaidimą, kurį tiek kartų matė per televiziją. Vieną akimirką laidos vedėjas užduoda klausimą publikai ir, didžiam merginos nustebimui, atsisuka į Cesariną. Susijaudinimas dar padidėja, tampa pernelyg nepakeliamas ir jos širdis sustoja. Cesarina miršta nuo smūgio sutrikusio vedėjo ir daugybės žiūrovų akivaizdoje.

Susitikimas, pakeitęs gyvenimą

Jaunas gydytojas – jo vardas Peter Schwartz – dar nežino, kad Cesarinos mirtis pakeis jo gyvenimą. Įvairių sutapimų dėka būtent jam reikės rūpintis vargšės Cesarinos seserimi. Mažylė, vardu Augustina, kenčia juo tų pačių sutrikimų, kaip ir jos mirusi sesuo. Jai tik aštuoneri, ji paguldyta  Milano universitetinėje ligoninėje, kur Schwartz studijuoja ir dirba.

 „Kai aplankėme Augustiną, - pasakoja profesorius, kuris šiandien vadovauja Genetinių širdies aritmijų studijų ir gydymo auksologiniam institutui Lombardijos centre, – niekas nesuprato, kas tai. Išties iš pradžių mažoji pacientė buvo paguldyta į neuropsichiatrijos skyrių, tačiau atidžiai ištyrus elektrokardiogramas, nujaučiau, kad problemos kilmė visai kita“.

Prof. Schwartz su Agostina Bonomi, savo pirmąja paciente

Tiriant paslaptingą sindromą

Profesorius tada imasi studijų, kurios iš pradžių atrodo bevaisės. „Tos elektrokardiografinės anomalijos buvo slėpinys man ir kolegoms. Kartą vienas pediatras man patarė paieškoti tarptautinėje medicinos literatūroje, ir čia radau pirmuosius šios ligos aprašymus, kurią vėliau pavadinau Ilgo QT sindromas – tai intervalas tarp dviejų elektrokardiagramos bangų“. Ši liga, nelabai paplitusi, bet ir ne tokia reta, perduodama genetiškai. Jai būdinga, kad esant svarbioms intensyvioms nervinėms iškrovoms, širdis patenka į tam tikrą trumpabangį ratą ir sustoja. Iš pradžių beta-blokuojantys vaistai, neutralizuojantys nervinio iškrovų efektą, apsaugo Agostinos širdį. Tačiau jų nepakanka. Schwartz toliau tęsia studijas ir eksperimentus, ir supranta, kad vienintelis būdas padėti mergaitei (o vėliau ir Cesarinai, kitai tos pačios Bonomi šeimos mergaitei, gimusiai praėjus keliems metams po pirmosios sesers mirties ir iš sesers paveldėjusiai ne tik vardą, bet ir ligą) - bandyti taikyti operaciją, kuri „nutrauktų“ ryšį tarp smegenų ir širdies, nukirpus kairiuosius simpatinius širdies nervus.

Pasitikiu tavimi…

 „Kai profesorius pasiūlė šią operaciją mano tėvams, sakydamas, kad iki tol išbandė ją tik laboratorijoje, - pasakoja Cesarina Bonomi, kuri šiandien yra simpatiška laimingai ištekėjusi moteris, mama, - mano tėvas palaikė jį bepročiu. Tačiau gydytojo Schwartz entuziazmas ir emociškai sunki situacija, kurioje gyveno mano šeima, vis dar sukrėsta netikėtos mano pirmosios sesers mirties, juos paragino patikėti ir sutikti“.

Taip vieną 1973 m. rytą Augustina su mama įlipo į traukinį, vežantį į Milaną. Mažoji tiki, kad važiuoja pasivažinėti mašina su gydytoju, kurį jau gerai pažįsta, tačiau netrukus ją atveža į ligoninę. Gydytojas Peter kalba jai švelniai, ragina pasitikėti juo, paaiškindamas, kad ji netrukus užmigs, tačiau kai atsibus, gyvens naują gyvenimą ir galės bėgioti, žaisti kaip visi kiti vaikai, nebijodama nualpti ar pasijusti blogai. Taip prasidėjo operacija. Cesarina dar ir šiandien susijaudina, apie tai kalbėdama; ji pasakoja, kad jos mama nuėjo melstis Lurdo Mergelei į netoliese buvusią bažnytėlę, pasižadėdama atsiverti naujoms gyvybėms, jei mano sesuo bus išgelbėta. Jau tada buvome aštuoni vaikai...“.

Naujo gyvenimo link

Operacija pavyko. Džiugi Augustina nuo tos akimirkos gauna naują gyvenimą, kitais metais gimsta broliukas. Laikas bėga, Augustina auga, jaučiasi gerai ir nebealpsta, kasmet profilaktiškai lankosi pas gydytoją. Ji įsimyli ir nutaria susituokti: santuokos liudytoju kviečia gydytoją, kuris išgelbėjo gyvybę jai ir kitiems vaikams, paliestiems to pat sindromo. „Kai stovėjome prie altoriaus, - pasakoja susijaudinęs profesorius, prisimindamas savo pirmąją pacientę, deja, neseniai mirusią dėl kitos ligos, – vis jos klausiau, ar pasiėmė beta-blokuojančių vaistų, nes bijojau, kad Agostina gali patirti širdies smūgį, jei labai susijaudins ceremonijos metu. Viskas praėjo puikiai“.

Po to pirmojo atvejo profesoriaus laukė studijų metai ir gilinimasis į šią patologiją. „Buvau išvykęs į Ameriką, dirbau ten ilgus metus, tęsdamas tyrimus, ieškodamas kuo geriau apsaugoti pacientus nuo šios ligos, vėliau grįžau į Milaną ir ėmiausi genetinių tyrimų, kad dar labiau pagilinčiau Ilgo QT  sindromo žinias. Po pirmosios operacijos sekė kitos, dabar tai tapo standartine terapija tokiems atvejams“. Tarp pacientų – ir Cesarina, Augustinos sesuo. Ji pasakoja, kad kai jai reikėjo ryžtis operacijai, ji gerai žinojo, kas laukia. Ji prisimena patikrinimo vizitus po operacijos, daugybę valandų, kurios turėjo prabėgti juntant tą prietaisėlį, kuris įrašinėjo elektrokardiogramas. Norėdami ją išblaškyti, tėvai ją nusivesdavo į Milano katedros bokštą, kad iš arti gėrėtųsi auksine Dievo Motinos statula.

Agostinos Bonomi santuoka, kur profesorius Schwartz buvo santuokos liudytoju

Nuo Milano iki Pietų Afrikos

Garsas apie profesorių Schwartz pasklido po pasaulį pasiekdamas Pietų Afriką, kur kardiologas kasmet vyksta tęsti tyrimų, siekdamas suprasti kodėl šeimoje vaikus, turinčius tokį patį genetinį defektą, ištinka skirtingas likimas: vieni miršta, kiti išgyvena. „Pietų Afrikoje studijas vykdome dvidešimt metų, tyrime dalyvauja maždaug 500 žmonių iš 25 šeimų, visi turintys Ilgo QT sindromą, visi kilę iš to paties protėvio, kurio vardas, be kita ko, tai mano vardo olandiškas variantas – Pieter Swart, jis persikėlė į Pietų Afriką 1690 m. Šie ypatingi pacientai mums suteikė galimybę pirmą kartą nustatyti genetines kombinacijas, kurios didina ar mažina pacientų mirties riziką, o tai mums leidžia geriau suprasti, kas patenka į aukščiausią rizikos grupę ir taip jiems pasiūlyti geriausią galimą apsaugą“.

Šiandien daug vaikų su savo šeimomis atvyksta į auksologinį institutą Milane apžiūrai. Profesorius pasakoja, kad dažnai mato sunerimusius tėvus, kurie prieš tai vaikus vežė į įvairias vietas, išleisdami daugybę pinigų ir neišspręsdami problemos, jie atvyksta mirtinai išgąsdinti, kad gali netikėtai prarasti savo vaikus. Kalbėdamas profesorius akimirkai nutyla, vėliau tęsia: „Matote, yra itin svarbu, kad medikas sugebėtų įsivaizduoti esąs kitoje stalo pusėje, kai bijoma prarasti artimuosius, kuriuos žmogus turi kažkam patikėti, kad juos pagydytų ir išgelbėtų. Jei taip sugebi, elgesys pasikeičia. Beje, dabar ši liga gerai pagydoma – jei žinai, ką daryti“.

Noemi istorija

Nutiko taip, kad Noemi Iovane, tuomet vienuolikmetei mergaitei, pradėjo dažnai trikti sąmonė. Buvo ne kartą paguldyta į ligoninę, mirtinai išsigandusi, kol jai buvo patarta kreiptis į profesorių Schwartz. „Nuo 2014 m. mano gyvenimas pasikeitė, profesorius buvo man kaip tėvas, suprato mano baimes, nukreipė  mane pas psichologą, kad padėtų išgyventi sunkiausius momentus. Pernai dalyvavau eksperimentiniame tyrime ieškant naujų vaistų nuo ligos. Iš pradžių buvo sunku, tačiau profesoriaus ir artimųjų palaikymas suteikė jėgų. Šiandien jaučiuosi gerai, galiu ramiai išgyventi kasdienybę ir žvelgti į ateitį, kas iš pradžių buvo neįmanoma“, - pasakoja Noemi.

Profesorius Schwartz tarp Noemi Iovane ir Cesarina Bonomi

Besitęsianti kelionė

Per savo ilgą karjerą profesorius gavo daugybę premijų ir tarptautinių apdovanojimų. Paskutinis – birželį Prancūzijos Paryžiaus institute gautas didysis mokslo apdovanojimas, kurį profesoriui skyrė prancūzų fondas Lefoulon – Delalande. Ši premija tai vienas didžiausių pasaulinių įvertinimų kardiologijos srityje, nusileidžiantis nebent Nobeliui. „Man tai didžiulė garbė, apdovanojimo metu jaučiausi taip, lyg su manimi būtų buvę visi pacientai, kolegos, kurie dalyvavo šiame beveik 50 metų besitęsiančiame neįtikėtiname širdies ir kraujagyslių nuotykyje, kuris prasidėjo su dviem seserimis, Cesarina ir Augustina, be kurių mano gyvenimas būtų visiškai kitoks“.

Schwartz Paryžiuje, įteikiamas prestižinis Mokslo Grand Prix apdovanojimas