Šventoji Šeima. Dievas kasdienybėje
DIEVAS KASDIENYBĖJE
Mons. Adolfas Grušas
Šventosios Šeimos šventė iš tiesų yra visų krikščioniškų šeimų šventė. Šiais laikais, kai įvairiais būdais šeimos institucija puolama ir niekinama vardan savanaudiškai suvokiamos asmeninės laisvės, tokia šventė reikalauja ir kiekvieno mūsų įsipareigojimo.
Patinka tai kam, ar ne, šeima ir toliau lieka visuomenės gyvenimo centru. Dažnai joje sutinkame išgyvenimų ir kančių, kartais tam tikrų nusivylimų, bet, ačiū Dievui, šeimoje atrandame ir begalinio džiaugsmo.
Dievas taip pat norėjo šeimos gyvenimo patirties ir net keista, kad tam Jis pasirinko, sakytume, nelaimingą ir neįprastą šeimą. Stebina ir tai, kad Bažnyčia šią šeimą visiems rodo kaip pavyzdį, nors toje šeimoje vyras su žmona gyvena susilaikydami nuo artimesnių santykių, vaikas yra įsikūnijęs Dievo Žodis, kas, mūsų šiuolaikiniu supratimu, tikrai trukdytų naudotis įvairiais ne visai moraliais malonumais, o šiandien Evangelijoje girdime pasakojimą apie tai, kad, gelbstint nelauktai išgarsėjusį Kūdikį, Juozapui su Marija teko netgi patirti priverstinę emigraciją, kuri tikrai buvo sunkesnė už kelių valandų skrydį pigių reisų aviakompanijos lėktuvu…
Vis tiktai Šventoji Šeima rodoma tikintiesiems kaip pavyzdys ne dėl savo išskirtinumo, bet dėl Marijos ir Juozapo sugebėjimo įsijungti į kur kas didesnį ir reikšmingesnį Dievo planą.
Mes visi turime savų svajonių ir troškimų. Kai kurie planai kyla instinktyviai ir atrodo vaikiškai, kiti yra rimti ir parodo mūsų vidinę brandą… Savo ruožtu ir Marija su Juozapu planavo būti kartu, sukurti šeimą, Juozapas manė užsiimsiąs garbingu dailidės amatu, o Marija rengėsi kasdieniniams šeimos motinos darbams, tačiau pasirodė, kad jie abu reikalingi Dievo planams, ir tada visas jųdviejų gyvenimas apsivertė.
Kalėdų naktį mus apgaubia švelnumo ir paguodos nuotaika. Gražu ir gera įsivaizduoti angelus su arfomis ir prieš Kūdikį klūpančius piemenis, tačiau jau kitą rytą nebelieka jokio angelų pėdsako ir jauną porą užpuola visiškai netikėti rūpesčiai.
Pamėginau įsivaizduoti tą rytą nubudusį šventąjį Juozapą, besirūpinantį įkurti ugnį, bėgantį pas piemenis, kad gautų bent lašelį pieno, drauge planuojant, kaip reiks grįžti į namus, kad niekuo nepakenktų kūdikiui. Vietoje to jam tuojau pat teko rūpintis kelione į tolimą kraštą, kad būtų išsaugota kūdikio gyvybė. Evangelijoje apie tai nėra nė žodžio, bet, ko gero, Juozapui ne kartą kilo mintis: „Kas dedasi? Argi šis Kūdikis nėra Dievo Sūnūs? Kur tada Dievas, kad reikia kovoti su tokiais sunkumais?“
Tikriausiai, tokios mintys nėra svetimos ne vienam šeimos tėvui…
Svarbiausia šios šventės pamoka kyla iš Marijos ir Juozapo išgyventos kasdienybės. Mes paprastai savo laiką skirstome į šventes ir šiokiadienius, ir tos dienos tarpusavyje labai skiriasi: vienos yra besikartojantis ir kažkiek nuobodus darbas, o kitos – įvykiai, kuriems rengiamės su džiaugsmu. Vienas dalykas yra darbo nuovargis ir visai kas kita – šventinis apsvaigimas. Panašiai būna ir mūsų tikėjime: sekmadienį, jei pavyksta, kokią valandą skiriame Mišioms, o paskui visą savaitę panyrame į įprastus rūpesčius.
Nazareto šeimos gyvenimas moko mus, kad Dievas ateina apsigyventi žmogaus namuose, kad mes savo kasdienybėje, kartodami įprastus darbus, taip pat galime kurti Dievo Karalystę. Kasdienybėje mums yra prieinama ir mistinė patirtis, ir galimybė augti Dievo malonėje. Krikščionybė yra ypatinga tuo, kad ji nėra skirta šventei, o kasdienybei.
Iš tiesų kiekviena šeima gali rasti panašumų į Šventąją Šeimą. Tie, kurie augina savo pirmagimį, susidurdami su rūpesčiais, nemiegotomis naktimis ir nuovargiu, gali būti tikri, kad lygiai taip pat jautėsi ir Marija su Juozapu. Tie, kurie susiduria su bedarbyste ar turi sunkumų išmokėti paimtas paskolas, be abejo, gali prisiminti šventąjį Juozapą, kuriam irgi, ko gero, teko skolintis, norint padidinti savo dirbtuvę. Moterys, pašventusios savo gyvenimus vaikams, turėtų prisiminti Mariją, kurios galvoje irgi atsirado žilų plaukų, matant išeinantį iš namų Jėzų…
Marija su Juozapu matė Dievo Slėpinį, mėginantį atsistoti ant dar netvirtų kojyčių, girdėjo verkšlenantį naktį, nes jam kalėsi dantukai… Sunku net įsivaizduoti, kokį tvirtą tikėjimą turėjo jiedu, kad galėtų pasakyti sau, kad šis vaikas, panašus į visus kitus, iš tiesų yra Dievo Sūnus. Jiedu abu palaikė vienas kitą ir tikriausiai Juozapas, žvelgdamas į Mariją, stebėjosi jos tvirtu tikėjimu ir rūpestingumu, o Marija dėkojo savo širdyje Viešpačiui, kad jai davė tokį paprastą ir ištikimą draugą…
Toks Šventosios Šeimos gyvenimas ragina ir mus mokytis žvelgti į kitus mūsų šeimos narius tikėjimo akimis, atskleidžiant sau kituose slypinčią paslaptį, išvysti kasdienybėje su mumis esantį Dievą.
