Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė (I dalis)

Eucharistija – tik simbolis? 

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė buvo įsteigta viduramžiais, jos įsteigimo ištakose būta teologinių debatų ir mistinių patirčių. 

Ar eucharistinėse apeigose laužoma duona ir aukojamas vynas iš tiesų tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, ar greičiau yra simbolis, ženklas, stimulas dvasiai ir bendruomenei? Šis klausimas buvo keliamas prieš daugiau nei tūkstantį metų, Reformacijos metu. Jis keliamas ir šiandien. Apklausos rodo, jog nemažai Katalikų Bažnyčios narių Eucharistiją suvokia labiau kaip simbolinį, o ne realų Kristaus Kūną. 

Viduramžiais realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje klausimas siejasi su teologo Berengarijaus iš Turo, Prancūzijos, doktrina. Šis 11 amžiaus antroje pusėje miręs mąstytojas naudojosi Aristotelio terminais, kuriais aprašoma tikrovė: medžiaga ir forma, substancija ir savybės. Pavyzdžiui, duona išoriškai gali turėti įvairiausių požymių: būti skirtingos spalvos, dydžio, kvapo ir skonio. Tačiau nepaisant išorinio skirtingumo, vis dėlto sakome duona, nes tikrovės substancija (esmė) yra ta pati. Berengarijus manė, kad substancijos pasikeitimas būtinai reiškia ir požymių pasikeitimą. Kitaip tariant, jei šv. Mišių aukos metu duona pasikeičia į Kristaus Kūną, turi pasikeisti ir jos požymiai: dydis, skonis, kvapas ir pan. Tai anaiptol nereiškia, kad Berengarijus neigė Eucharistijos sakramentą, bet kad pirmenybę teikė Kristaus „dvasiniam buvimui“ Eucharistijoje, o ne realiam duonos virtimui Kristaus Kūnu. 

Berengarijaus oponentas buvo benediktinas Lafrankas, kuris gimė Italijoje, ilgą laiką gyveno vienuolyne šiaurės Prancūzijoje, galiausiai buvo išrinktas Kenterberio arkivyskupu Anglijoje. Pasak jo, Kristus nesakė, kad jo laužoma duona yra „tarsi Jo kūnas“, bet – „yra Jo kūnas“. O Dievo galybei, pranokstančiai žmogišką supratimą, įmanoma pakeisti duonos esmę arba substanciją, nepakeičiant jos požymių.

Corpus Domini šventės įsteigimas 

Lafranko logiką parėmė kiti ganytojai ir teologai, tarp jų ir Bažnyčios mokytojas šv. Tomas Akvinietis. Vienos substancijos virtimas kita, duonos ir vyno virtimas Kristaus Kūnu ir Krauju, požymiams arba savybėms išliekant tomis pačiomis, nusakomas teologiniu transsubstanciacijos terminu. Popiežių mokyme jis pradėtas naudoti taip pat 11 amžiaus antroje pusėje, o 1215 metais įvirtintas doktriniškai Laterano IV bažnytiniame susirinkime. 1264 metais Urbonas IV išleido potvarkį, kad Corpus Domini šventė, jau švęsta keliose vyskupijose ir bendruomenėse, turi tapti visuotinės Bažnyčios švente. Tai Kristaus realaus buvimo Eucharistijoje doktrinos pratęsimas liturginiame gyvenime. Kaip gerai žinoma iš Bažnyčios istorijos, diskusijos tuo nesibaigė. Tridento Susirinkimas 16 amžiuje, polemizuodamas su protestantų teologais, dar kartą pabrėžė transsubstanciacijos doktriną. Ją rasime ir dabartiniame Katalikų Bažnyčios Katekizme, kuriame rašoma:

„Transsubstanciacija reiškia visos duonos substancijos pavirtimą Kristaus Kūno substancija ir visos vyno substancijos pavirtimą jo Kraujo substancija. Šis pavirtimas vyksta per Eucharistijos maldą dėl Kristaus žodžio veiksmingumo ir Šventosios Dvasios veikimo. Tačiau duonos ir vyno apčiuopiamos savybės, t. y. eucharistiniai pavidalai, nepakinta (žr. 283 sk.).“

Tačiau teologiniai debatai ir jų sprendimas yra tik viena mozaikos dalis. Kita – tai mistinės patirtys. (RK / Vatican News)