Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė (II dalis)

Corpus Domini šventės įsteigimas atspindėjo ilgų doktrininių diskusijų apie eucharistinę duoną ir vyną rezultatus. Ši šventė pabrėžia, jog Kristus Eucharistijoje yra realiai, o ne vien simboliškai ir dvasiškai. Remdamasis Aristotelio filosofijos ir scholastinės teologijos kategorijomis Laterano IV susirinkimas nurodė, kad Dievo galybe eucharistinėje aukoje duonos ir vyno substancija pasikeičia, nors išorinės savybės išlieka tokios pačios. 

Vis tik siekis racionalios filosofijos ir teologijos priemonėmis apibendrinti Eucharistijos slėpinį, išspręsti abejones, atsakyti į klausimus yra tik viena iš Corpus Domini iškilmės ištakų. Kita yra mistinė ir patirtinė.

Šv. Julijona iš Kornijono

„Šį rytą norėčiau jums pristatyti vieną moterį, mažai žinomą, nors Bažnyčia jai labai dėkinga ne vien už šventą gyvenimą, bet ir už karštas pastangas, kuriomis prisidėjo prie vienos iš svarbiausių liturginių metų iškilmių įsteigimo – Corpus Domini. Tai šventoji Julijona iš Kornijono, taip pat žinoma šventosios Julijonos iš Lježo vardu“, – vienoje 2010 metų katechezėje apie didžias moteris vakarų Bažnyčioje sakė Benediktas XVI.

Popiežius priminė, kad Lježo vyskupijoje, kurioje 12 amžiaus pabaigoje šv. Julijona gimė, jau gyvavo stipri eucharistinio pamaldumo tradicija. Vos 5 metų amžiaus ji liko našlaite, tačiau ja pasirūpino vienas augustinių vienuolynas. Pasiekusi fizinę ir dvasinę brandą, Julijona taip pat tapo augustine. Guviu protu pasižymėjusi mergina įgijo gerą išsilavinimą, lotyniškai skaitė Bažnyčios tėvus. Savo dvasiniame gyvenime ji stipriai jautė Kristaus buvimą, ypač prieš Eucharistiją, ir dažnai meditavo paskutiniuosius Evangelijos pagal Matą žodžius: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

16 metų amžiaus ji pirmą kartą patyrė regėjimą, kuris vėliau daug kartą pasikartojo eucharistinės adoracijos metu. Vizijoje ji regėjo spindintį mėnulį, kurį kirto juodas plyšys. Viešpats jai padėjo suprasti vizijos prasmę. Mėnulis simbolizavo Bažnyčios žemėje gyvenimą, o plyšys – liturginės Eucharistinės iškilmės, kurios metu tikintieji galėtų augti dorybėje ir tikėjime, atitaisyti Švenčiausiojo Sakramento įžeidimus, nebuvimą. Julijona suprato, kad tai yra jos uždavinys. Vis dėlto praėjo dar dvidešimt metų, kol savo paslaptimi pasidalijo su pora kitų pamaldžių moterų, vėliau su gerbiamu kunigu Jonu iš Lozanos, kuris sutiko perduoti Julijonos įžvalgas teologams ir ganytojams.

„Tai, kas atsitiko Julijonos iš Kornijono gyvenime, dažnai kartojasi šventųjų gyvenime: kad būtų gautas patvirtinimas, jog įkvėpimas ateina iš Dievo, visada reikia panirti į maldą, mokėti kantriai laukti, ieškoti draugystės ir pasidalijimo su kitomis geromis sielomis, pasitikėti Bažnyčios ganytojų vertinimu. Būtent Lježo vyskupas Robertas iš Turoto, kiek paabejojęs, priėmė Julijonos ir jos bendražygių pasiūlymą ir pirmą kartą šventė Corpus Domini iškilmę savo vyskupijoje. Vėliau juo pasekė ir kiti vyskupai, įsteigę tokią pat šventę jų sielovadiniam rūpesčiui patikėtose teritorijose“, – pasakojo Benediktas XVI. Tačiau šventųjų gyvenimuose taip pat netrūksta išbandymų. Dėl kai kurių dvasininkų priešiškumo šv. Julijona turėjo palikti savąjį Kornijono vienuolyną ir gyventi tai viename, tai kitame moterų vienuolyne. Ji mirė 1258 metais, po dešimties metų klajojimo, kurių metu uoliai puoselėjo eucharistinį pamaldumą, be jokios pagiežos savo oponentams.

Lemtingas susitikimas

Tarp pažinusių šventąją Julijoną ir įtikintų jos įžvalgų buvo Trua mieste, Prancūzijoje, gimęs ir Lježe arkidiakono pareigas ėjęs Jokūbas Pantaleonas: ne kas kitas, o būsimasis popiežius Urbonas IV, kuris 1264 rugpjūčio 11 dieną paskelbė bulę Transiturus de hoc mundo, nurodančią švęsti Corpus Domini šventę visame katalikiškame pasaulyje. Joje jis rašo, kad pats Dievas kai kam apreiškė, kad reikia tokios šventės, diskretiškai užsimindamas apie Julijonos regėjimą. Pasak Urbono IV, nors Eucharistija švenčiama kiekvieną dieną, verta ir teisinga kartą metuose dar daugiau išaukštinti šį didį Sakramentą.

Galima pridurti, jog Urbonas IV yra tas popiežius, kuris susidūrė su vadinamuoju Bolsenos eucharistiniu stebuklu, kai vienam kunigui aukojant Šv. Mišias ir abejojusiam Kristaus buvimu Eucharistijoje, iš Ostijos pradėjo lašėti kraujas. Krauju apšlakstytas altoriaus korporalas buvo atgabentas į Orvieto miestelį, kuriame rezidavo popiežius, ir čia saugomas kaip relikvija iki pat šios dienos.  

Vienas iš Urbono IV palydovų buvo šv. Tomas Akvinietis, didis teologas. Popiežiaus prašymu jis sukūrė Švenčiausiajam Sakramentui ir Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei dedikuotą himną, kuriame susipina poezija ir teologija: Pange, lingua, gloriosi („Kūno paslaptį šlovingą...“). Šis himnas tikinčiųjų giedamas ir šiandien, išreiškiant ir gaivinant tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.

„Jėzus Kristus yra Eucharistijoje nepakartojamu ir neprilygstamu būdu. Jis Eucharistijoje yra tikrai, realiai ir substancialiai: su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste. Todėl visas Kristus  – Dievas ir žmogus  – joje yra sakramentiniu būdu, t. y. duonos ir vyno eucharistiniais pavidalais“ (KBKS, 282 sk.) (RK / Vatican News)