Būti Bažnyčia po pandemijos: šeima, tarnystė, sinodiškumas
Vykupas Mario Grechas paskutiniame pastoraciniame laiške Gozo – vienos iš dviejų Maltos vyskupijų – tikintiesiems patikino, jog būtų savižudybė po pandemijos toliau taikyti ligšiolinius pastoracijos metodus. „Reikia pastoracinio atsivertimo“, – pasakė Grechas Šventojo Sosto medijoms – portalui Vatican News ir dienraščiui l’Osservatore Romano.
Vyskupų Sinodo progeneralinis sekretorius Grechas pripažino, jog priverstinės saviizoliacijos laikotarpis, kurį padiktavo koronaviruso pandemija, išryškino ribas ir naujus uždavinius visose pastoracijos sferose. Nauja situacija išjudino pamatus, kuriuos laikėme nepajudinamais, – tai pajuto ekonomika, mokslas ir politika. Ir to negalėjo nepastebėti Bažnyčia. Vyskupas prisiminė popiežiaus Pranciškaus nuolat kartojamą pastoracinio atsivertimo būtinumą, sakė, kad tuo įsitikinome per pandemiją, naujais būdais kontempliuodami Kristaus veidą.
Turime saugotis, kad nevirstume „į gatvę išeinančia zakristijos Bažnyčia“ arba „į gatvę perkeliančia zakristija“. Pastarasis laikotarpis nebuvo lengvas, bet suteikė galimybę atsinaujinti, parodyti pastoracinį kūrybingumą. Turime įsitikinti, kad nėra kelio atgal į prieš pandemiją buvusius laikus, paženklintus kai kurių krikščionių, pašvęstųjų ir pasauliečių, klerikalizmo. „Ko vertas tikėjimo išpažinimas, jei tikėjimas nevirsta naujo gyvenimo raugu?“, – klausė vyskupas Grech, prisiminęs taiklią prancūzų rašytojo Georges’o Bernanoso pastabą.
Vyskupas pasidžiaugė iš naujo atrasta „domus ecclesiae“ – „namų bažnyčios“ tikrove. Anot Grecho, šeimos, kaip namų bažnyčios charizmą nuo IV amžiaus slopina tam tikra klerikalizmo forma. Tai tęsiasi, nors Vatikano II Susirinkimas suformulavo mokymą apie namų bažnyčią ir Dievo tautos bendrąją kunigystę. Šeima vėl galėtų būti krikščioniškojo gyvenimo šaltinis, kaip buvo pirmaisiais amžiais, samprotavo Vyskupų sinodo pro-generalinis sekretorius.
„Šeimai – „domus ecclesiae“ – kaip pamatinei ir nuolatinei Bažnyčios struktūrai turėtų būti sugrąžintas jos sakralinis ir kultūrinis matmuo.“
Anot vyskupo Grecho, nemažiau svarbu po pandemijos puoselėti tarnystę – diakoniją – kaip naujo evangelizavimo būdą. Duonos laužymo – Eucharistijos šventimo – negali būti be duonos laužymo su tais, kurie jos neturi. Vargstantieji teologiškai yra Kristaus veidas, sakė vyskupas Mario Grech. Jis patikino, kad diakonija yra pagrindinis krikščioniškos artimo meilės vykdymo kelias.
Vyskupas Grechas pokalbyje su Šventojo Sosto medijų atstovais pasidalijo mintimis ir apie sinodiškumo kaip Bažnytinio gyvenimo stiliaus malonę.
Sinodinis ėjimas yra kelias, kurio Dievas laukia iš Bažnyčios trečiajame tūkstantmetyje, sakė vyskupas. Sinodiškumas, kaip bendrystės dinamizmas, pirmiausia yra visų dalyvių integravimasis. Visi gali dialogo dvasioje prisidėti siekdami apibrėžti bendrą laikyseną. Nors žodis sinodiškumas kilęs iš bažnytinio žodyno, sinodiškumas kaip metodas tinka plačiajai visuomenei. Jis gali sutvirtinti žmonijos brolybės ryšius. Sinodiškumas yra priešnuodis užsisklendimui savyje, leidžia puoselėti bendruomeniškumo grožį.
Uždavinys eiti kartu (sinodas) nėra toks jau paprastas nei Bažnyčioje, nei visuomenėje. Visi mes turime lavintis šioje Bažnyčios ateičiai gyvybiškai svarbioje srityje, pasakė vyskupas Grechas.
Popiežiaus spendimu, sinodiškumas yra būsimo Vyskupų sinodo tema. Užbaigdamas pokalbį vyskupas Grechas, rudenį visomis teisėmis perimsiantis Vyskupų sinodo generalinio sekretoriaus pareigas, išreiškė viltį, kad diskusija tiek prieš šią asamblėją, tiek sinodo metu įneš nauja. (SAK / Vatican News)
