Dėl COVID-19 antrasis Mongolijos vyskupas šventinamas Italijoje
Kaip paaiškino pats 46 metų amžiaus Giorgio Marengo, Mongolijos apaštaliniu administratoriumi paskirtas balandžio 2-ąją dieną, vyskupo šventimų suteikimas ne Mongolijoje, o Turine yra COVID-19 pandemijos pasekmė. Dėl atšauktų skrydžių ir kitų griežtų suvaržymų kelionė į Mongoliją arba iš jos yra labai sudėtinga. Nežinoma, kada situacija pasikeis į gera.
Italų misionieriaus vyskupo šventimų kvietime nurodoma, kad šventimus jam suteiks kardinolas Antonio Tagle, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas. Kartu su juo rankas ant naujojo vyskupo galvos uždės kardinolas Severino Poletto, Turino arkivyskupas emeritas, ir Cesare Nosiglia, dabartinis Turino arkivyskupas. Kaip tapo įprasta dabartiniu laiku, šventimų iškilmė bus transliuojama per socialinius tinklus.
Pirmuoju Mongolijos vyskupu tapo Wenceslao Padilla iš Filipinų, Marijos Nekaltosios Širdies kongregacijos misionierius. Jis atvyko į šį stepių kraštą 1992 metais, kartu su dviem kitais misionieriais, vyskupu buvo paskirtas 2003 metais. Misijos pradžioje nebuvo katalikų bendruomenės, viską reikėjo pradėti nuo pradžių – evangelizuoti, steigti parapijas, mokyklas, pastatyti Ulan Batoro katedrą. Sielovadą reikėjo pritaikyti mongolų gyvenimo būdui ir visuomenei. Vyskupas Wenceslao Padilla mirė 2018 rudenį, sustojus širdžiai, vos 67 metų amžiaus. Savo įpėdiniui jis paliko maždaug 1300 katalikų bendruomenę, septynias parapijas, tris misijų centrus. 2016 metais vyskupas Padilla šventimus suteikė pirmajam kunigui iš pačios Mongolijos.
Nuliūdusiųjų Paguodos kongregacijos misionierius Giorgio Marengo į Mongoliją atvyko 2003 metais. Pastaruosius septynerius metus jis vadovavo vienai iš septynių krašto parapijų Aravajero vietovėje, už maždaug 400 kilometrų nuo Ulan Batoro. Parapijos centras – tipiška mongoliška palapinė, kuri tarnauja kaip bažnyčia.
Keliuose interviu t. Giorgio Marengo yra pasakojęs apie lėtą ir kantrų evangelizavimo darbą Mongolijoje. Pasibaigus sovietiniam periodui šalyje atgijo religinės praktikos. Didžiausia religinė tradicija yra budizmas. Tačiau neretai jis sumišęs su šamanizmo, islamo ir kitomis religinėmis tradicijomis.
Pasak t. Marengo, tarp jaunuolių yra susidomėjusių krikščionybe, tačiau krikštas suteikiamas po ilgo ir rimto pasirengimo. Mat be tokio pasirengimo pradinis entuziazmas gali greitai išblėsti, ypač jei susiduriama su šeimos ir draugų rato nepritarimu. Evangelizacija yra pagalba žmonėms susitikti su Viešpačiu ir todėl neturi būti matuojama efektyvumo ir optimizavimo kriterijais. Misijų kontekste, pasakojo t. Marengo, iš tiesų suprantami Jėzaus palyginimai apie sėjėją, kuris meta sėklą bet kur, ant visokių paviršių. Taip pat palyginimai apie druską, apie raugą, apie garstyčių grūdelį. Kitaip tariant, apie tai, kad ne kiekybė, o gilios ir autentiškos krikščioniško gyvenimo patirtys gali duoti didelių vaisių.
Misionieriai, pasak t. Marengo, dažnai turi daug sumanymų ir trokšta juos įgyvendinti. Tokie troškimai yra geri. Tačiau taip pat reikia budrumo, nes kitaip rizikuojama pamiršti švęsti ir džiaugtis kartu su Dievu dėl vieno žmogaus širdyje pražydusio tikėjimo ir tinkamai jo nepalydėti. O tai svarbu, nes būti krikščionimi Mongolijoje nėra paprasta, reikia drąsos ir ryžto. Priėmusiems krikščionybę nėra reta išgirsti įvairių replikų, patirti spaudimą ar net tikrą atstūmimą. Čia dar kartą išryškėja autentiškos tikėjimo patirties svarba: jei ji yra, kiekybė nėra svarbi, priklausymas religinei mažumai nebėra sunki našta. (RK / VaticanNews)
