Visi Šventieji: galvokime apie šventųjų šypsenas
Nėra kitos priežasties liūdėti, tik ši – kad nesi šventas. Kokias dar išvadas galime daryti iš garsiosios kataliko prancūzų rašytojo Léono Bloy frazės, jei ne tą vieną akivaizdžią – laimingi tik šventieji? Ar mes pasirengę patikėti, kad Dievas trokšta mums laimės ir kad šventumas – tai pilnatvė, o ne griežtas atsiskyrimas ar spąstai? Kartais sakome: „Nesu šventas“. Už tariamai nuolankios frazės dažnai slepiasi nuolaidžiavimas mūsų ydoms, įpročiams, kuriuos vadiname kasdienėmis nuodėmėmis.
Tad „nesu šventas“ reiškia „esu mielas žmogus, kuris mėgsta linksmintis, o ne koks kompleksuotas paniurėlis“. Liūdnas šventumo idėjos suvokimas, mūsų sąjungą su Dievu paverčia grėsme mūsų laimei. Jokia nuodėmė nėra maža ir miela, nes visos iškreipia šviesų veidą, kurio Dievas mums linki. Stebina mūsų savanoriška vergovė: mums rūpi tai, kas mus pajungia, ir bijome to, kas mus išlaisvina.
Kai Lizjė vienuolyno seserų buvo paprašyta surasti šv. Teresės nuotrauką, jos specialiai neatrinko besišypsančios šventosios nuotraukų, manydamos, kad padės beatifikacijos bylai, parodydamos ją kaip rimtą vienuolę. Laimei, jos šypsena mums buvo grąžinta. Taip, šventieji gali šypsotis.
Kiekviena šypsena šventa. Enestas Hello, vienas iš Léono Bloy mokytojų, mus kviečia nesupainioti atjautos ir pataikavimo:
Tikram šventajam būdinga artimo meilė, tačiau tai baisi meilė, kuri sudegina ir praryja, kuri nekenčia blogio, nes trokšta išgydymo. Pasaulio įsivaizdavimu, šventasis turėtų būti saldus, laiminantis viską ir visus bet kokiomis aplinkybėmis. Pasaulio akimis, toks šventasis turėtų šypsotis ir klaidų, nuodėmės akistatoje, visiems ir visada.
Ne be reikalo retai nutinka, kad saldus veidas skelbia gerus dalykus, ir Kristus tikrai nesišypso visiems. Tad šypsokimės, kai tikras šventasis mus traukia link dangaus, užuot pataikaudamas mūsų mažiems kompromisams su blogiu. Nepamirškime, kad Dievas nori mūsų šventumo. Bus tokių, kurie sakys: „Man per sunku“. Taip, tačiau nieko nėra neįmanomo Dievui, bent jau jei nepradedame įnirtingai priešintis. Kad ir kas nutiktų, nepamirškime, kad Dievas didesnis už mūsų širdį, jis viską žino.
Maksimilijonas Kolbe, Motina Teresė iš Kalkutos, Jonas Marija Vianėjus – nei vienas negimė šventesnis nei mes. Visų Šventųjų minėjimo proga prašykime Viešpaties, kad mums padėtų tapti šventais. Pasauliui kaip niekad reikia moterų ir vyrų, kurie žino, iš kur kyla jų šypsena. (DŽ / Aleteia)
