Būsimasis kardinolas: jaunystėje tikėjimo labai nepraktikavau, viskas pasikeitė sulaukus 30 metų

„Apie tai sužinojau iš trečio žmogaus. Pagalvojau, kad juokauja. Tada atėjo tekstinės žinutės iš Filipinų ir kitų kraštų“, – pasakojo vyskupas Cornelius Sim. Pasak jo, paskyrimas kardinolu reikšmingas ne tiek jam, kiek jo atstovaujamam regionui. Popiežius bando pasiekti Bažnyčią periferijose. O Brunėjaus Bažnyčia yra „periferijos periferija“.

„Aš manau, kad institucinė Bažnyčia daugelyje didelių kraštų, sąžiningai sakant, neliudija tikėjimo gerai. Nenoriu nieko teisti, tačiau visada skaitome apie kontroversijas, apie konservatyvias – liberalias įtampas. Atrodo, kad Bažnyčia yra bedžiaugsmė institucija ir kad žmonės negyvena gyvu tikėjimu. Visą laiką kalbama apie ginčus, kaip įveikti kitą, pabrėžiama tarpusavio prieštara. Tai nėra labai gražus Bažnyčios vaizdas. Aš manau, kad Bažnyčia gyva periferijose, tikėjimas yra gyvas mažesniuose kraštuose. Popiežius tai pripažįsta. Bažnyčia Brunėjuje, visuotinės Bažnyčios dalis, prisideda prie taikios visuomenės kūrimo. Manau, kad popiežius tai mato. Titulo arba garbės suteikimas pavieniam asmeniui yra jo bendruomenės pripažinimas. Didžiuojuosi savojo regiono – Singapūro, Malaizijos ir Brunėjaus – Bažnyčia. (...) Kardinolas šiame regione yra geras ženklas Azijai. Sakoma, kad Bažnyčia Azijoje yra auganti, panašiai kaip Afrikoje arba Pietų Amerikoje“, – sakė paskirtasis kardinolas Sim.

Keliais klausimais žinių agentūra „Ucanews“ paprašė Brunėjaus vyskupo pristatyti savo gyvenimo kelią. 

„Gimiau katalikų šeimoje ir mano seneliai buvo vieni iš pirmųjų pasikrikštijusių. Jie buvo tarp pirmųjų mūsų kaimelio katalikų, tačiau apie tai sužinojau vėliau. Tikėjimas buvo gyvas, tačiau nepasakyčiau, jog buvome labai religingi. Vaikščiojau į Mišias nuo jaunystės, patarnaudavau prie altoriaus, dalyvavau Marijos Legiono veikloje. Tačiau visa tai dėl to, kad lankiau katalikišką mokyklą. Buvome iš tiesų katalikiška bendruomenė, įsišaknijusi tikėjime. Priėmiau sutvirtinimą, Pirmąją Komuniją, tačiau klausimas, kiek tai buvo susiję su giliu tikėjimu. Kai baigiau mokyklą ir įstojau į koledžą, mano tikėjimas pradėjo silpti ir aš jo labai nepraktikavau. Daug laiko, iki trisdešimties metų amžiaus“, – pasakojo Cornelius Sim. 

Jis priminė, kad jo pirminė specialybė – inžinerija. Inžinieriaus diplomą jis įgijo dviejuose universitetuose. Pirmą kartą Malaizijoje, būdamas 21 metų amžiaus. Tada, po ketverių metų darbo, išvyko tęsti studijų į Škotiją ir čia įgijo antrąjį diplomą toje pat srityje. Lūžis prasidėjo 1979 metais, po tėvo mirties, kuri privertė susimąstyti apie gyvenimą ir suprasti, kad jis skirtas ne vien turtams kaupti. Kad jis yra daugiau, nei matome. Po inžinerijos mokslų Europoje, kurioje liko dirbti dar metus, Cornelius Sim sugrįžo į Brunėjų.

„Dievas pasiuntė kunigą pasikalbėti apie visus šiuos dalykus. Jis sugrąžino mane į Bažnyčią, aš pradėjau vėl ją lankyti, įsitraukiau į parapijos tarybą ir jaunimo sielovadą. 1985 metais, praėjus penkeriems metams po sugrįžimo į Bažnyčią, palikau savo darbą, nes būnant inžinieriumi kilo daug klausimų, o paprasti atsakymai netenkino“, – tęsė paskirtasis kardinolas, pasakodamas, kaip pradėjo studijuoti teologiją JAV. Motina, mirusi prieš dešimt metų, labai nepritarė inžinieriaus darbo atsisakymui, neslėpė Cornelius Sim, tapęs antruoju Brunėjuje gimusiu kunigu. Tačiau vėliau jo pasirinkimą rėmė ir sulaukė jo vyskupo šventimų. 

„Negaliu pasakyti, kad mano tėvai buvo labai religingi. Tačiau mano mama visada labai meldėsi. Mano tėvas nebuvo itin pamaldus. Nors gyvenome netoli bažnyčios, jis visada ateidavo į Mišias, kai jau būdavo skaitoma Evangelija, ir išeidavo po Komunijos“, – juokėsi paskirtasis kardinolas. Tačiau, pridūrė jis, tėvai įspaudė žymę jam, broliams ir seserims, jog jie yra katalikai.  

Brunėjaus vyskupijoje dirba tik trys kunigai, kurie rūpinasi apie 20 000 katalikų, iš kurių du trečdaliai yra migrantai. „Šią katalikų bendruomenę mes stengiamės formuoti pagal pamatinius katalikiško gyvenimo principus“, – sakė Cornelius Sim, vardindamas biblinį raštingumą, suaugusiųjų formaciją, pašaukimo ieškojimą, Kristaus liudijimą, socialinę gerovę ir šeimą. 

Bažnyčia Brunėjuje yra palyginti jauna, jai apie devynios dešimtys metų. Dauguma gyventojų – musulmonai, tad sąveika ir dialogas su jais yra natūrali gyvenimo dalis. Didžioji katalikiškų mokyklų auklėtinių dalis – taip pat musulmonai.  Islamas yra valstybinė religija, tačiau krikščionys yra gerbiami ir gali gyventi pagal savo tikėjimą. Žinoma, yra gerbiamas kitų jautrumas ir vengiama dalykų, kurie gali sukelti neigiamas reakcijas, dažnai kalbamasi ir tariamasi. Galima skambinti varpais, naudotis garsiakalbiu – viskas sveiko proto ribose. Toks gyvenimo būdas yra būdingas Brunėjui. 

„Svarbiausias dalykas evangelizuojant – liudyti Kristų. Geriausiai Kristus liudijamas paprastu gyvenimu ir Kristaus priesakų laikymusi. Meilė artimui yra didžiausias mūsų evangelizacijos įrankis. Nerengiame didelių manifestacijų ar spalvingų eitynių. Tai ne mūsų stilius. Mūsų kelias yra tylesnis – kaip šv. Pranciškaus iš Asyžiaus. Jis yra mūsų pavyzdys“, – apibendrino paskirtasis kardinolas iš Brunėjaus Cornelius Sim. (RK / Vatican News)