„The Economy of Francesco“ – ekonomika, kuri nežudo

Lenkiamės pinigo stabui

Programiniame pontifikato pradžios dokumente Evangelii gaudium Pranciškus rašo:

„Kadangi įsakymas „Nežudyk“ nubrėžia aiškią ribą, kad būtų užtikrinta žmogaus gyvenimo vertė, šiandien turime pasakyti ne „atskirties ir nelygybės ekonomikai“. Tokia ekonomika žudo. Kaip įmanoma, kad gatvėje atsidūrusio senolio mirtis nuo šalčio nėra žinia, tuo tarpu biržos smukimas dviem punktais yra. Tai atskirtis. Nebegalima toleruoti fakto, kad maistas išmetamas, kai yra badą kenčiančių žmonių. Tai yra nelygybė. Šiandien viską lemia konkurencija ir stipriausiojo dėsnis, pasak kurio, galingas suvalgo silpnesnį. Dėl to didelės žmonių populiacijos dalys yra atskirtos ir išstumtos: be darbo, be perspektyvų, be išeities. Pati žmogiška būtybė yra laikoma vartojimo preke, kurią galima panaudoti ir išmesti. Sukūrėme atliekų kultūrą, kuri ir toliau plėtojama. Tai nėra vien paprastas išnaudojimo ir priespaudos reiškinys, tačiau kažkas naujo: tokia atskirtis pakerta pačias priklausymo visuomenei, kurioje gyvenama, šaknis. Gyvenama ne visuomenės žemutiniuose lygiuose, pakraščiuose, be galios, tačiau už jos ribų. Atskirtieji nėra išnaudojami, jie yra šiukšlės, atliekos“, – rašoma Evangelii gaudium. Ten pat popiežius kviečia pasakyti „Ne“ pinigo stabmeldystei: pinigai turi tarnauti, o ne valdyti. Pasak Pranciškaus, nepasitvirtino teorija, kad bet koks ekonominis augimas, rinkos ekonomika ir tie, kurie yra sutelkę ekonominę galią savo rankose, tarsi savaime sukurs didesnę lygybę bei socialinį įtraukumą (žr. EG 53 – 60).

Kokia alternatyva?

Plačiau šias temas Pranciškus išnagrinėjo ir pristatė enciklikoje Laudato si’, pasirodžiusioje 2015 metais. Joje parodoma, kokie mūsų dabartiniai ekonominiai ir gyvenimo modeliai yra nepagarbūs, agresyvūs ir plėšikiški mūsų natūralios aplinkos, mūsų planetos, mūsų bendrų namų atžvilgiu: nebegalime tęsti savižudiško elgesio. Viena iš socialinių blogių ir aplinkos krizės priežasčių yra antropologinė: pamiršome asmens pirmumą ir perleidome jį pinigui. Negailestinga fetišistinė pinigo samprata ir beveidės, tikro žmogiško tikslo neturinčios ekonomikos diktatūra yra šios antropologinės krizės, antropologinės orientacijos trūkumo pasekmė. Asmuo buvo sumenkintas iki vieno iš jo poreikių – vartojimo. Kaip alternatyvą ir vaistą popiežius Pranciškus pasiūlė integralios (visapusiškos) ekologijos doktriną, kuri derina asmens orumo, ekonomikos ir aplinkos poreikius.  

Reikia pradėti nuo ugdymo

Renginys „The Economy of Francesco“ nuosekliai išplaukia iš Laudato si’ ir, dar iš anksčiau, iš Evangelii gaudium įžvalgų ir raginimų veikti. Dabartinė judėjimo kryptis nėra nepakeičiama ar neišvengiama fatališka lemtis, kuriai esame pasmerkti. Asmenys ir visuomenės gali šią kryptį pakeisti: tai ne vien galimybė, bet ir pareiga. Kiekvieno pareiga, kurios negalime deleguoti kitiems, ne kartą pridūrė popiežius. Kryptį padės pakeisti naujas sąmoningumas, naujas mentalitetas, nauja perspektyva, naujas ugdymas. Tūkstančių jaunų ekonomistų ir verslininkų iš 120 valstybių dalyvavimą renginyje „The Economy of Francesco“ galima vertinti kaip paties Šventojo Tėvo iniciatyvą padaryti tai, ką gali, kad įtikintų pakeisti kryptį. Tai viena iš popiežiaus Pranciškaus pontifikato programinių nuostatų.

Vienas iš pagrindinių renginio „The Economy of Francesco“ organizatorių yra garsus italų ekonomistas Stefano Zamagni, neseniai paskirtas Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininku. Savo kaip mąstytojo-ekonomisto veiklą jis skyrė alternatyvos dabartinei rinkos ekonomikai paieškoms: tai nei marksistinis modelis, nei šalpa, o tai, ką galima pavadinti pilietine rinkos ekonomika. 

Pranciškonai – bankininkystės pradininkai

Vienoje 2019 metų gruodžio paskaitoje, skaitytoje Pjačencoje, ekonomistas Zamagni iliustravo savo mintis ir „The Economy of Francesco“ renginio tikslus. Jis visų pirma priminė kai kurias istorines-ekonominės raidos aplinkybes, persipynusias su krikščionybės istorija, lemtingas, tačiau daug kam nežinomas. VI amžiuje šiai raidai įtaką padarė Benedikto Nursiečio, benediktinų ir vienuolinio gyvenimo Vakaruose tėvo, doktrina, išreikšta šūkiu „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“), sprendusi problemas po Romos imperijos žlugimo. Vieno tūkstantmečio pabaigoje–kito pradžioje išryškėjo dvi kryptys: viena – Kliuni vienuolynų šeima – vis labiau akcentavo maldą, o darbą pradėjo deleguoti kitiems. Kitos krypties – XI amžiuje gimusio cistersų ordino nariai – toliau tęsė darbo, kūrimo, gamybos gyvenimą. Prieš devynis amžius buvo paskelbta Carta caritatis, cistersų ordino steigiamasis dokumentas.

„Tai jie pasiekė proveržį žemės ūkyje, išrasdami žemės ūkio kultūrų rotaciją. Cistersų vienuolynai buvo amatininkystės laboratorijos, gamybos vietos, kuriose buvo kaupiamas turtas. Tačiau daug žmonių gyveno skurde. Bernardas Klervietis mirė gailėdamasis, kad neišsprendė turto paskirstymo problemos nedalijant pašalpų, nes tvirtino, kad išmalda vargšą palieka vargšu“, – pasakojo ekonomistas. Šiuo rūpesčiu persiėmė ir šv. Pranciškus Asyžietis, kuris iki atsivertimo buvo ugdomas kaip turtingo pirklio sūnus, verslumo dvasioje. Jis taip pat nerėmė vadinamojo asistencializmo: žmogus yra orus ne tada, kai vien valgo, o kai kažką daro, kuria.  Rinkos, turto cirkuliavimui skirto įrankio – ekonomikos – užuomazgos siekia viduramžius, nors to dažnai nenorima pripažinti. Nėra atsitiktinumas, kad pranciškonai, šv. Pranciškaus mokiniai, inicijavo nuo XV amžiaus vidurio finansinių-bankinių institucijų steigimą kaip alternatyvą lupikautojams. Šios institucijos buvo pagrįstos abipusiškumu: atsiliepiame į tavo prašymą padėti, bet tavęs prašome mokėti palūkanas, kad būtų galima padėti kitiems. 

„Rinkos ekonomika tampa pilietine rinkos ekonomika: jos reikia turtui didinti. Tačiau pinigai turi judėti tokiu būdu, kad turtas būtų paskirstomas be asistencializmo“, – sakė Stefano Zamagni. 17 amžiaus pradžioje, deja, pilietinė rinkos ekonomika virto kapitalistine ekonomika, kuri gyvuoja iki šiol. 

Trys tikslai

Pasak ekonomisto, jis trokšta renginio „The Economy of Francesco“ dalyviams iškelti tris iššūkius. Pirma, paskatinti jaunus ekonomistus ir verslininkus nemąstyti apie turto generavimą ir paskirstymą atskirai. Klaida mąstyti vien apie turto dauginimą, paskirstymą paliekant politikai. Antra, ekonominės problemos neturi būti atskirtos nuo ekologinių. Ir dėl ekonomistų atsakomybės aplinka degraduoja. Trečia, siekti ne vien augimo, bet vystymosi. Tai nėra tas pats, kaip dažnai manoma. Augimas yra tik vienas iš vystymosi matmenų, greta kitų: santykių su kitais žmonėmis matmens ir dvasinio matmens, o tai nereiškia vien religinių įsitikinimų. 

Klaidinga siekti ekonominio augimo kitų matmenų sąskaita. Nėra gerai, jei dėl ekonominių rodiklių didinimo sugriaunama šeima arba užteršiama aplinka. Mūsų socialinės santvarkos modelis yra krizėje. Išėjimui iš jos nepakanka vien mokesčių perstumdymo sistemos viduje, reikia keisti pačias jos filosofines prielaidas. (RK / Vatican News)