Malda už dėl aborto negimusius vaikus Indijoje
Indijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Osvaldo Gracias pasirašytame kvietime primenama, jog rugpjūčio 10-ąją sukanka lygiai penkiasdešimt metų nuo įstatyminio medicininio nėštumo nutraukimo akto priėmimo Indijoje. Nuo to laiko šalyje atlikta daugybė abortų, tendencija nemažėja ir šiandien – kasmet atliekama keletas, gal net keliolika milijonų abortų, kuriais nutraukiama nelaukta, tačiau nekalta žmogiška gyvybė. Maldos ir atsiteisimo iniciatyvoje kiekvienai parapijai siūloma rugpjūčio 10-ąją aukoti šv. Mišias negimusių ir pražudytų kūdikių intencija, minutę ar dvi skambinti varpais, parengti homiliją apie gyvybės vertę, supažindinti jaunimą su programomis už gyvybę, kalbėti ir rašyti šiomis temomis savo komunikacijos kanaluose. Pandemija, pasak kardinolo Gracias, riboja galimybes, tačiau Bažnyčia turi būti pirmose gyvybės kultūros eilėse.
Galima pridurti, jog Bažnyčia moko apie žmogiškos gyvybės vertę nuo prasidėjimo iki natūralios baigties. Priešingai nei dažnai tvirtinama, Bažnyčioje labai gerai suprantama, kaip kartais sunku šį principą gerbti tikrovėje, ypač skurdo ir didžiulio socialinio spaudimo sąlygomis: daugybė kunigų, misionierių, katechetų dirba būtent tokiame kontekste. Daugelyje vyskupijų, taip pat Indijoje, jaunuolių ir jaunų šeimų sielovada apima ir atsakingą šeimos planavimą, joje mokoma išmintingai apsvarstyti vaikų skaičių. Taip pat pripažįstama, kad nėštumą galima nutraukti, jei motinos gyvybei iš tiesų gresia pavojus. Tačiau Bažnyčia priešinasi nuostatoms, kad nėštumas yra tarsi liga ar problema, kad užsimezgusi žmogiška gyvybė tėra tarsi paprastas ir lengvai pašalinamas organinis audinys, kad abortas yra teisėtas ir geras gimstamumo reguliavimo metodas, kad aborto praktikai būtų suteiktas „žmogaus teisės“ statusas, kad abortus lemtų su moters sveikata nesusiję veiksniai, pavyzdžiui atsakomybės vengiančio partnerio ar darbdavio reikalavimai, dažnai prieš pačios moters norą. Tuo pat metu pabrėžiama, kad reikia vengti abstraktaus moralizavimo: geriau jėgas skirti konkrečiam atsakingų, bet tuo pat metu gyvybei atvirų santykių užtikrinimui, realios pagalbos teikimui. Susidūrus su aborto faktu dera siekti gydymo, susitaikinimo, atsiteisimo maldoje.
Verta papildyti, kalbant apie Indijos kontekstą, kad visai neseniai, šių metų pradžioje, krašto parlamentas priėmė įstatymą, kuriame nurodė, jog kai kuriais atvejais abortas su dviejų medikų pritarimu gali būti atliekamas net iki 24-os nėštumo savaitės. Toks vėlyvas abortas leistinas ne vien seksualinės prievartos ar didelio vaisiaus apsigimimo atvejais, bet ir tada, jei deklaruojama, kad nėštumas buvo neplanuotas ir kelia nerimą dėl ateities. Toks nerimas, pasak įstatymo, gali būti laikomas didele žala moters psichinei sveikatai. Bet formuluotės kritikai pažymėjo, kad ja itin lengva manipuliuoti ir pridengti tikrąsias problemas, o Indijos katalikų, kitų krikščionių atstovai, kai kurios pilietinės visuomenės asociacijos apgailestavo, jog taip negimusios gyvybės vertė buvo dar labiau sumažinta. (RK / Vatican News)
