Sužadėtinė, medicinos studentė, palaimintoji S. Sabattini
Sandros Sabattini beatifikacija primena, kad šventumas yra kiekvieno pakrikštytojo – kad ir kur gyventų, ką darytų – pašaukimas. Sandra gimė 1961 metų rugpjūčio 19-ąją giliai tikinčioje šeimoje, Rimini miesto prie Adrijos jūros apylinkėse, to paties pavadinimo vyskupijoje. Visos šeimos ir jos gyvenime labai didelį pėdsaką paliko susitikimas su kun. Oreste Benzi, Jono XXIII bendruomenės steigėju, – jam taip pat užvesta beatifikacijos byla, kuri vis dar tiriama. Sandra nuo 12 metų įsitraukė į įvairias bendruomenės veiklas, tarp kurių – žygiai ir draugystė su vargšais, su negalią turinčiais vaikais.
Perlipusi 18 metų slenkstį Sandra susižadėjo su dviem metais vyresniu Guido, taip pat dalyvavusiu kun. Benzi įsteigtos asociacijos veikloje. 1981 įstojo į Bolonijos universiteto medicinos fakultetą. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – Sandra 1980 metais pradėjo savanoriauti visą darbo dieną Jono XXIII bendruomenės centre, skirtame jaunuoliams su priklausomybėmis. Studijuodama mediciną ji norėjo geriau padėti bendruomenės globojamiems žmonėms, o ateities perspektyvoje – kartu su sužadėtiniu vykti į Afriką, gydyti ligonius ir skelbti Kristų. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti: 1984 balandžio 29 dieną Sandrą pakelėje partrenkė automobilis, po kelių dienų, gegužės 2-ąją, ji mirė Bolonijos ligoninėje.
Kodėl palaimintoji?
Daug kam Sandros Sabattini gyvenimas būtų gražus jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo pavyzdys. Tačiau to nepakaktų iškėlimui į altorių garbę, palaimintosios vainiko pripažinimui. Esminis buvo amžininkų paminėtas ir jos pačios dienoraštyje, kuris vėliau kun. Oreste Benzi inciatyva buvo išleistas, išryškintas sąmoningas ir brandus siekis ieškoti Dievo valios ir ją su džiaugsmu pildyti labai konkrečiais pasirinkimais.
„Ačiū, Viešpatie, už visus gražius dalykus, kuriuos gavau, man nieko netrūksta, bet labiausiai tau dėkoju, kad save man parodei, nes tave pažinau“, – byloja 1977 metų gegužės mėnesį Sandros, einančios šešioliktus metus, į dienoraštį įrašyta eilutė.
„Ne mano šis gyvenimas, kuris skleidžiasi ritmingai alsuodamas, taip pat ne mano džiuginamas ramios dienos, kuri taip pat ne mano. Nieko šiame pasaulyje nėra tavo, Sandra, gerai tai suprask! Viskas yra dovana, o Dovanotojas gali įsikišti kada ir kaip nori. Gerai rūpinkis jo tau duota dovana, padaryk ją gražesnę ir pilnesne tai valandai, kuri ateis“, – sau pačiai pastabą 1984 balandžio 27-ąją, dvi dienas iki dramatiško ir mirtino incidento, į dienoraštį įrašė Sandra.
Stebuklas
Kai 2007 metų pradžioje Stefanui Vitali, tuo metu 40 metų amžiaus, buvo nustatytas paskutinės stadijos vėžys ir kai, po liepos mėnesį atliktos operacijos, chirurgas pasakė, kad metastazės per daug išplitusios ir liko keli mėnesiai gyvenimo, galbūt šiek tiek ilgiau su chemoterapijos pagalba, vyrą ištiko ilgalaikis sukrėtimas. Ne vien dėl savo gyvybės, bet ir dėl šeimos, keturių vaikų ir dar trijų globotinių. Stefano Vitali taip pat buvo Jono XXIII bendruomenės narys, tikintis. „Kodėl aš?“ – klausė jis Dievo. Rugsėjo pradžioje jį aplankė kun. Oreste Benzi ir pasakė, kad visą bendruomenę paprašė melsti jo išgijimo per Sandros Sabattini užtarimą. Pasak Stefano, nuo spalio pradžios jis pradėjo jaustis vis geriau ir geriau, vėžiniai dariniai pradėjo labai sparčiai nykti, 2007 lapkričio 5-ąją buvo konstatuotas visiškas pagijimas. Jam buvo taikoma chemoterapija, tačiau visi gydytojai sutarė, kad savo praktikoje su tokiu pagijimu iki tol nebuvo susidūrę: kaip minėta, gydymas buvo skirtas tik suteikti truputį daugiau laiko. 2018 metais pakartotiniai tyrimai patvirtino, kad liga neatsinaujino ir kad išgijimas yra visiškas. Šis išgijimas, įvertinus jo aplinkybes, beatikacijos bylą vertinusios teologų komisijos buvo pripažintas stebuklingu. Stefano Vitali, kuris praeityje užėmė įvairias pareigas Rimini miesto taryboje ir ėjo Rimini provincijos valdytojo pareigas, šiandien visą savo laiką skiria Šv. Jono XXIII bendruomenės reikalams ir dažnai liudija apie išgijimą.
Šventa sužadėtinė
„Sandra labai gerai išmoko meilės kalbą – jos spalvas, jos natas. Šiuo požiūriu ji buvo tikra menininkė. Jos šventumas, palietęs visas gyvenimo sritis, augo dalijimusi su paskutiniais, atiduodant Dievo tarnystei visą savo jauną žmogiškąją egzistenciją, sudarytą iš entuziazmo, paprastumo ir didelio tikėjimo. Taip pat pastebėta, jog Sandra yra pirmoji į altorių garbę priimta šventa sužadėtinė!“, – beatifikacijos Mišių homilijoje sakė kardinolas Marcello Semeraro, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, vadovavęs beatifikacijos apeigoms. (RK / Vatican News)
