Naujosios Zelandijos vyskupai: saugoti gyvybės šventumą
„Teisiškas eutanazijos prieinamumas Naujojoje Zelandijoje nekeičia katalikų įsitikinimų dėl šios praktikos: žmogaus gyvybė šventa ir niekada neturime teisės nutraukti žmogaus gyvybės“, – rašoma Naujosios Zelandijos katalikų vyskupų konferencijos pareiškime, kurį ji paskelbė savo svetainėje artėjant lapkričio 7 d. Tai lemiama diena, nes tą dieną įsigalios teisės aktai, šalyje įteisinantys eutanaziją. Praėjusiais metais įstatymo projektas buvo pristatytas referendumui, kuriame buvo nubalsuota „Už“. Dabar Naujojoje Zelandijoje mirtis su medikų pagalba bus prieinama asmenims, sulaukusiems 18 metų, sergantiems nepagydoma liga ar tais atvejais, kai manoma, kad liko šeši ar mažiau mėnesiai gyventi, sergama progresuojančia liga, pasiekusia negrįžtamų pakitimų stadiją, ligonis išgyvena nepakeliamą skausmą, kuris negali būti palengvintas kitu ligoniui priimtinu būdu.
Savo pareiškime vyskupai pabrėžia, kad ši praktika nebus prieinama katalikiškose sveikatos priežiūros struktūrose, išreiškia susirūpinimą pažeidžiamiausiais asmenimis, priklausančiais rizikos grupėms, kurie gali jaustis tapę našta šeimai ir visuomenei ir dėl to nuspręsti užbaigti savo gyvenimą. Tad kaip Bažnyčia gali nešti paguodą ir viltį tokiose situacijose? Vyskupai kviečia tikinčiuosius žvelgti į du pavyzdžius: į Jobą, ištvermingai paliudijusį tikėjimą, ir tėvus, kurie nenutolsta nuo vaikų, besielgiančių netinkamai, prieštaraujančių Evangelijos keliui, o lieka su jais, meldžiasi už juos ir yra pasirengę padėti, o ne barti. Vyskupai primena, kad tikėjimas kviečia likti su kenčiančiais. Tai reiškia guosti – nešti kito kančią, dalijantis ja, įžengti į kito vienatvę, kad jis pasijustų mylimas, priimtas, liudyti viltį per artumą. Vyskupai ragina melstis už ligonius ir mirštančius, palydint juos.
Kartu vyskupai paskelbė ir gaires, skirtas tiems, kurie dirba su kenčiančiais. Jie ragina ginti kiekvieno asmens orumą, pabrėžia paliatyvios slaugos būtinybę ir veiksmingumą, ragina parapijas būti dėmesingomis vienišiems, senyviems, sergantiems žmonėms, melstis už sveikatos apsaugos darbuotojus, kurie rūpinasi mirštančiais. „Reikia būti kaip gerasis samarietis, pasiūlant ligoniams empatijos kupiną palydėjimą ir pagalbą“, – pabrėžia vyskupai. Naujosios Zelandijos ganytojai pažymi suprantantys, kad nėra lengva lydėti mirštančius asmenis, tam reikia drąsos, pasirengimo, nusiteikimo dovanoti save, tad sveikatos darbuotojai turi būti tinkamai parengti, turi suvokti, kad lydėti žmogų, kuris išreiškia norą mirti su pagalba, nereiškia moralinio pritarimo jo sprendimui. Bažnyčios mokymas apie eutanaziją nenustoja galioti, kai atsiduri šalia asmens, kuris išreiškė norą mirti, tačiau palydėjimas užtikrina, kad niekas nebus apleistas ir paliktas vienatvei pagal tai, kas yra tikra „vilties ir paramos tarnystė“.
Vyskupai ragina tikėjimo bendruomenę palaikyti ir tuos, kurie dirba ten, kur vykdoma eutanazija. Jie ragina įsiklausyti į kenčiančiuosius, nes patirtis rodo, jog neretai prašymas padėti mirti yra skausmingas meldimas meilės. Vyskupų gairėse skiriamas dėmesys sakramentų teikimui, kurie apibrėžiami kaip „susitikimas su Dievu“ – prašymą suteikti sakramentus galima atmesti tik tais retais atvejais, kai asmuo prašo jų nenuoširdžiai. Visi dvasininkai turi teisę manyti, kad žmogus prašo sakramentų nuoširdžiai.
Naujosios Zelandijos vyskupai ragina palydėti ir kenčiančiųjų šeimas, palydėjimas turi būti savanoriškas ir gerbiant sąžinę, niekas neturi jaustis įpareigotas padaryti ar pasakyti kažką, kam nepritaria jo sąžinė. Gairės baigiamos atnaujintu kreipimusi ginti „neliečiamą kiekvienos žmogaus gyvybės orumą“.
(DŽ/Vatican News)
