Nuncijus Kyjive: meldžiamės, kad liautųsi griovimas

Būdami krikščionys, puikiai suvokiame, kokia svarbi yra malda, nes, jeigu Viešpats leidžia tokį didžiulį išmėginimą – ne tiktai Ukrainai, nes šis karas gali sukelti labai didžiulių pasekmių visam pasauliui – tad,  jei Viešpats leidžia tokį karą, tai tikrai jis kviečia mus visus pažvelgti į save, į tai, ko dar nesame supratę, ko nesame padarę. Tai yra maldos savaitė.

Evangelijoje per Paskutinę vakarienę Jėzus sako: „Aš jus mylėjau iki galo“.  Taip, Jėzus mus myli. O čia kyla klausimas: ar mes, kaip krikščionys, iš tiesų mylime Jėzų? O gal mes labiau mylime ką kita? Agresorius labiau myli ką kita, negu Jėzų. Kitoje vietoje Evangelijoje Jėzus užduoda labai aiškų klausimą: ar tu esi be nuodėmės? Ar tu mesi akmenį į kaltąjį? Prieš Viešpatį nė vienas nesame be nuodėmės, dėl to meldžiamės ne tik už agresoriaus atsivertimą, bet ir už to, kuris yra puolamas, – už Ukrainos – atsivertimą.

Aš, kaip popiežiaus pasiuntinys, kaip jo atstovas Ukrainoje, save visiškai tapatinu su Ukraina. Kiekvieną rytą meldžiuosi už tuos, kurie per naktį ar per dieną žuvo, tuos, kurie užtroško Mariupolyje ar kitur. Tai yra didžiulė kančia. Ir tai yra šauksmas, kuris kviečia labai rimtai ieškoti naujų galimybių vienytis. Ta santvarka, kurią turime pasaulyje, netgi Jungtinės Tautos, yra bejėgė šiuo atžvilgiu. Tarptautinė santvarka, visa ta struktūra, kuri turėtų saugoti tarptautinę teisę, yra nepajėgi. Čia ir iškyla didžiulis klausimas: kur mums reikia prisikelti, kur reikia kažko naujo, ką reikia atkurti ar sukurti. Tai klausimas, skirtas visiems, pradedant nuo moralinių autoritetų, religinių autoritetų, Šventojo Tėvo, kitų Bažnyčių vadovų. Šia prasme aš tikiuosi, kad Viešpats per Velykas įkvėps mums visiems, ką reikia daryti, kad ne griautume, o statytume.